Keturi Likimai

Chapter #1. Pradžia

"-Taip, tėti, aš jau greitai būsiu čia. Ne, nereikia. Viskas bus gerai. Aš jau netoli Vilniaus. Žinoma, kad parvešiu. Iki."

Saulėtas rytas. Dundėdamas riedėjo traukinys Kaunas-Vilnius. Pro langą bėgo jau Laurai matyti vaizdai, kurie jai pagloste širdį ir kėlė gerus prisiminimus. Ji įsikišo telefoną į kišenę ir stebėjo šiuos vaizdus pro langą, nekantraudama vėl pamatyti tėtį, artimuosius, draugus. Kišenėje suvibravo jos telefonas, ir išsitraukusi jį bei pažvelgusi į ekraną ir išvydusi Lėjos vardą, ji  džiaugsmingai nusišypsojp ir mikliai minkydama pirštus, kažką skubiai atrašė.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Lėja. Jai buvo 18 metų. Iš visų Lauros draugų, ji buvo pati jauniausia. Lėja turėjo vaikiną, vardu Mantas, kuriam yra 24 metai. Lėja dievino šokius, kūrė coverius youtubėje. Laura susipažino su Lėja gatvėje, kai ją užpuolė kita mergaitė, Laura ją apgynė ir nuo tada jos- neišskiriamas duetas.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Lėja: "O M G!!"
Laura:" Kas nutiko?"
Lėja: "Spėk kas ateis su manimi tavęs pasitikti!"
Laura: "Tu turbūt juokauji."
Lėja: "Ar tau panašu, kad aš juokaučiau?"

Traukiniui pradėjus stoti, greitai  pakėlusi akis, Laura peržvelgė  visą stotį ir pamatė aukštą, raumeningą blondinę. Įsižiūrėjusi iš arčiau, ir, pati netikėdama savo akimis, ji atpažino Lėją. Tačiau ji buvo neviena. Su ja stovėjo aukštas, liekno sudėjimo juodaplaukis vaikinas su juodais džinsais, languotais marškinukais bei netvarkingai surištais bateliais, laikantis didelę, gražią rožių puokštę. Pamačius šį vaizdą, jai net užėmė kvapą. Nekantraudama ji pasiemė savo bagažą ir kaip ant sparnų bėgo link jų. Iš kitos, visiškai priešingos pusės, bėgo Lėja. Numetusios visą bagažą ant grindų, jos puolė apsikabinti ir krito ant grindinio.

Nusiraminusi, Laura išgirdo vyrišką, tvirtą juoką. Vyriško juoko savininkas jai įteikė didelę puokštę gėlių, kurią turbūt laikė geras dvi valandas, nes jos jau  buvo apvytusios nuo vasaros kaitros. Laura iš pradžių nepažino vaikino, bet kai jis nusišypsojo ir ją apkabino, ji suprato, kad tai senas geras jos draugas Lukas.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Lukas. Jam buvo 20 metų. Jis visą savo vaikystę praleido su Laura, kol jai neteko išvykti gyventi pas savo mamą į Ameriką. Vaikinas turėjo brolį bei seserį, labai mylėjo lauko tenisą ir dievino ramius vakarus. Laura susipažino su Luku dar darželio laikais.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Laura nustebo, ant kiek pasikeitęs buvo Lukas. Pripažinkim, ji nužiūrinėjo jo raumenis ir per marškinukus persišviečiantį presą.
Eidami takeliu, jie kalbėjosi.
Laura: Kaip matau, čia niekas nepasikeitė.
Lėja: Kaip buvo, taip ir liko.
Lukas: Kaip buvo, taip ir liko.
Lėja: Tau būtina mane kartot?
Lukas: Aš nenorėjau.
Lėja: anyways, papasakok apie save, Laura.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Laura. Jai buvo  19 metų. Prieš penkerius metus išsiskyrė jos tėvai, todėl ji turėjo emigruoti kartu su savo mama. Neseniai jos mama mirė avarijoje, tačiau po degimo  jos kūnas buvo neatpažintas. Dabar ji grįžo atgal į Vilnių studijuoti teisę ir gyventi pas tėtį.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Laura: Nelabai turiu ką ir pasakoti. Kaip ir sakiau, žuvo mano motina, todėl turiu gyventi pas tėtį.
Lėja: Užjaučiu dėl mamos.
Laura: Ačiū.
Lukas: O,žiūrėkit , kas ateina!
Laura kryptelėjo žvilgsnį, o ten ėjo tobulo sudėjimo ir grožio mergina. Jai net suspurdėjo širdis. Tai buvo Eivilė.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Eivilė. Jai buvo 21, kas ją darė vyriausią iš visos grupelės. Ji dievino rapą, lankė šokius. Eivilė buvo geriausia Lėjos draugė klasėje. Ji, Laura ir Eivilė buvo neišskiriamas trejetas mokykloje. Dabar ji studijuoja psichologiją ir gyvena atskirai nuo tėvų.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Tiesiog šuoliais Laura bėgo link Eivilės, kad ją apsikabintų. Ji dar niekada nesijautė tokia laiminga, matydama kokį nors žmogų. Prisiglausdama prie jos, ji net pamiršo savo sąžinės graužatį bei skausmą.
Eivilė: Laura! Kaip aš tavęs pasiilgau, mažute!
Laura: Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavęs ilgėjausi!
Jos apsikabina dar kartą. Lėjos akyse šmėstelis mažas krislelis pavydo.
Laura: Pagaliau susirinko visas ketvertas.
Lukas: Mes labai džiaugiamės tave matydami, saulele!
Lėja: Pirmą kartą su juom sutinku.
Eivilė: Nesvarbu, sutinki ar ne, mums reikia atšvęsti!
Lėja: Nemanau, kad Laura norės prisigerti kaip kiaulė pačią pirmą dieną Vilniuje.
Laura: Aštuntą, vakare.
*Visas trejetas* : Ką?!
Laura: Aš sakau laiką. Aštuntą, vakare, visi renkamės pas Eivilę.

Tada Laura su visais atsisveikino, ir išsikvietė taksi, kad nuvyktų pas tėtį. Dar šiek tiek sutrikęs trejetas ją nulydėjo akimis ir keistai susižvalgė vienas į kitą.

Lėja: Manau, mūsų laukia įdomus vakaras.
Lukas: Ar jums ji neatrodo, na..sutrikusi?
Eivilė: Ne, baik tu, Lukuti! Juk praėjo penkeri metai, ji galėjo kažkiek pasikeisti!
Lėja: Kažkas ne taip.
Eivilė: Nagi, baikit išsigalvoti. Nueikime geriau pasiimti po porciją ledų ir laukime vakaro.
Lukas: Visiškai sutinku.

Visas trejetas nuėjo į kavinę ir nusipirko  ledų. Linksmai šnekučiuodamiesi jie visiškai pamiršo Lauros keistumą ir linksmai planavo vakarą.