Aš Ne Tavo Mama [[PJM]] ✔

Nežinomas numeris

Hana perspektyva:

Aš negalėjau nustoti šypsotis.

Jis myli manę.

Park Jimin myli manę!

Aš įšokau į lovą ir apkabinau savo meškiuką. Minhyuk nupirko jį man, kai jis debiutavo, nes galvojo, kad jis yra mielas ir atrodė kaip aš.

Mano telefonas suskambėjo ir aš pažiūrėjau. Nepažįstamas numeris. Aš ignoravau skambutį ir nulipau laiptais, pagaminti vakarienę. Aš buvau tokios geros nuotaikos, kad niekas negalėjo jos sugadinti. Aš visada būdavau liūdna ar be nuotaikos gyvendama čia, o dabar žinant, kad Jimin myli manę, aš skraidau padebesiais.

Kai Jimin grįžo namo, vakarienė buvo ištraukta kaip tik iš orkaitės. Wow. Mano laiko apskaičiavimais buvo tobulas.

"Labas!" aš pasakiau ir jis nusišypsojo man "Vakarienė paruošta... jei tu esi alkanas"

"Aš esu alkanas" jis pasakė ir ėjo link manęs. Jis pabučiavo mano viršugalvį "Aš namuose"

Aš išraudau "A-a-ar tu nori kažko gerti?"

"Žinoma" Jimin nusišypsojo man "Aš padengsiu stalą"

Aš žiūrėjau kaip jis paima lėkštes ir peilius, aš stengiausi nešokinėti iš džiaugsmo. Nurimk, Hana. Mes vakareniavom daugelį vakarų, tai kodėl tu taip nekantrauji? Aš paėmiau patiekalą ir nuskubėjau prie stalo.

"Aš paimsiu gėrimus" Jimin pasakė, praėjo pro manę ir paglostė mano plaukus "Nepradėk be manęs"

Aš plaukus vėl užsikišau už ausies. Užėmė daug laiko, kad palaukai atrodytų tvarkingai. Aš šypsojausi. Jimin tapo man draugiškesnis ir tai darė manę laiminga.

"Ah! Aš pamiršau sūrį"

Kai aš sukausi, atsitrenkiau į Jimin ir aš galima sakyti skridau ant žemės. Aš bumtelėjau ant žemės, Jimin žiūrėjo į manę.

"Tau reikia būti atsargesnei" jis pasakė ir pritūpė manę pakelti "Tu tokia nevėkšla. Aš turėčiau tavę vadinti Namjoon"

Aš nusišypsojau "Aš nežinau ar tai būtų gerai. Aš tavo žmona"

"Nežinojau to" Jimin nusišypsojo ir pakėlė manę ant kojų "Um... eik ir persirenk... tavo marškinėliai persimato ir-ir aš nežinau ar galiu savę kontroliuoti"

"Aš persirengsiu!" nubėgau į viršų "Nevalgyk be manęs!"

Vakarienė buvo nuostabi. Mes sėdėjome vienas šalia kito, kol valgėme ir kalbėjom apie jo dieną, ir jo artėjanti koncertą. Man nerūpėjo, ką jis sakė, nes aš tėsiog žiūrėjau į jį. Jis būdavo gyvesnis, kai kalbėdavo apie grupę ir muziką. Aš pavydėjau, nes jis nebūdavo toks su manimi.

"Šiandien rodys naują filmą per televizorių. Nori pažiūrėti?" Jimin paklausė.

"Žinoma" atsakiau plaudama indus "Ar tau nereikia ryt anksti keltis?"

"Ne. Aš rytoj laisvas...tai gal... nori su manimi nueiti į pasimatymą?"

Mano širdis šoko į kulnus "Pasimatymą?"

"T-t-taip. Aš laisvas rytoj... tai... nori eiti į pasimatymą?"

Aš nusišypsojau "Gerai! Aš eisiu į pasimatymą su tavimi. Ką mes veiksime?"

Jis išleido menką garsą "Neturiu įdejos. Galvojau gal tu man pasakysi, ką nori veikti?"

Aš susigėdau "Nežinau, aš nesu buvusi pasimatyme"

"Atsiprašau!?" Jimin juokėsi "Tu niekada nesi buvusi? Tai kaip su praeitais tavo vaikinais?"

"Jų pasimatymų versijos būdavo ateiti pas manę" sakiau tyliai "Taip jie galėjo kalbėtis su mano sese"

"Oh" Jimin sumurmėjo "Tada tai... bus tavo pirmas pasimatymas?"

"Taip" mano veidas išraudo "Tu gauni visus mano p-p-pirmus"

Jimin išraudo irgi ir jis atsikrenkštė "Yeah. Dar pamatysim"

Buvo nejauki tyla ir mes stovėjom nežinodami, ką sakyti ar daryti.

"Tai!" Jimin pradėjo "Filmas?"

"Filmas" aš sumurmėjau ir nuėjome iki sofos. Jis prisitraukė manę arčiau ir ranką permetė per mano petį. Mano širdis daužėsi "A-ar tau patogu?"

"Man visada patogu, kai tu esi šalia manęs" jis nusišypsojo ir pakėlė antakius "Dabar, net nebandyk trintis į manę, nes galiu savęs nekontroliuoti"

"Jimin!" trenkiau jam į koją "Baik"

Jis juokėsi "Ar tavo telefonas skamba?"

Aš atsidusau ir ieškojau jo "Aš nežinau šio numerio. Aš galvojau, kad pasiduos ir nebeskambins"

"Tiesiog atsiliepk" Jimin pasakė ir aš grįžau pas jį "Gal svarbu"

"Aš atsileipsiu, kai paskambins vėl" sumurmėjau ir atsiguliau prie Jimin "T-tai daug svarbiau"

"Tu tokia miela" Jimin pasakė ir pabučiavo manę "Beto čia siaubo filmas. Tai reiškia, kad reikia manę apkabinti stipriai"

Aš supykau, kai telefonas vėl suskambėjo. Aš pakėliau ragelį. "Klausau?"

"Nagi nagi"

Mano širdis nukrito į kulnus "Ko tu nori?"

"Kur tavo manieros dingo?"

"Tu nenusipelnai jų" aš pasakiau tyliai ir Jimin žiūrėjo į manę.

"Mačiau tavę per televizorių. Juokiausi, kai jie tavę pavadino gražia" ji juokėsi "Jie meluoja. Tu vistiek esi stora, baisi kalė"

"Ko tu nori?" bandžiau neverkti.

"Manau, kad tu žinai, Hana"

"Mažytė, kas čia?" Jimin paklausė.

"Mažytė? Jis tavę vadina mažyte?" mano sesė juokėsi "Kaip šlykštu! Ar tu turi kažką prieš jį ar jam tiesiog gaila tavęs?"

"P-palik manę ramybėje" aš pasakiau, bet tai beveik buvo šnabždėjimas.

"Taip nebus, Storule. Aš grįštu namo ir tai reiškia, kad tu turėsi dingti. Santuoka yra netikra, tai tu nepyksi jei aš grįšiu pas savo vyrą"

"J-jis nebe tavo! Tu pabėgai! Tai taip gali ir likti!"

"Nebūk apgailėtina, Storule. Jimin vis dar manę myli. Mes kalbėjome telefonu prieš kelias savaites ir jis sakė, kad vis dar manę myli" Eujin pasakė "Ar tu tikrai galvoji, kad tu jam rūpi?"

Mano širdis sustojo ir aš žiūrėjau į Jimin.

"Kas blogai?" jis paklausė "Su kuo po velnių tu kalbi?"

"A-ar tu kalbėjai su Eujin?" aš paklausiau "Ir tu jai sakei, kad tu ją myli?"

Jis nieko man neatsakė. Jis tik nusisuko nuo manęs ir patrynė veidą "Yeah, aš kalbėjau"