Netikėta [[KNJ]] ✔

1

Cover by: MoonPrincess592

-:-

Namjoon vaikščiojo pastato koridoriais, kurie jam priklausė. Žmonės, kurie jam dirbo su juo sveikinosi. Merginos išrausdavo, kai jis pažvelgdavo jį jas ir kai kurios susiimdavo už širdies, kad gautų daugiau dėmesio.

Bet jis nepažiūrėdavo antrą kartą į jas. Jis buvo prieš santykius darbovietėje, ypač dėl to, nes jo širdį sudaužė, kai jam buvo 16 metų. Namjoon nenorėjo rizikuoti vėl įsimylėti. Taip, jam labiau patiko vienos nakties nuotykiai su merginomis, kurioms nerūpi, kad jis išeis, kol jos miegos.

"Labas vakaras Pone Kim"

Namjoon pažiūrėjo ir palinksėjo jai "Labas vakaras"

Ji išraudo "Aš svarsčiau, ką jūs veikste šį savaitgalį ir jeigu-"

"Užsiėmęs" Namjoon atsakė trumpai ir aiškiai. Jis ėjo link išėjimo. Ši mergina nebuvo pirma, kuri klausė ką jis veiks šį savaitgalį. Tai buvo dažnas klausimas, kurio jo klausdavo merginos, o jis joms atsakydavo tą patį.

Namjoon atidarė duris ir nuėjo link savo mašinos. Jis atsiduso ir įsėdo į savo Audi R8. Ta mašina buvo vienas dalykas, kuriuo jis džiaugėsi, apart muzikos. Jo mašina buvo jo mažytė. Taip, jis neleidžia pinigų merginoms. Jis leidžia pinigus sau ir šiai mašinai.

Jei jis turėtų merginą, viskas būtų visai kitaip. Bet jis buvo laimingas vienas.

Namjoon buvo namie. Mašiną jis greitai pastatė savo požeminiame garaže. Norėjo paglostyti variklio kapotą, bet susilaikė.

Namjoon neturėjo kaimynų, gyveno vienas ir tuo džiaugėsi. Jis su nieko nekalbėjo. Jis nebuvo antisocialus, jam tiesiog patiko tyla.

Apartamentai, kuriuose jis gyveno buvo dideli. Tiko jie šeimai. Jame buvo daug erdvės. Jis buvo tamsių spalvų, o baldai iš odos. Ant sienos kabėjo didelis televizorius, bet jis į retai įjungdavo. Jo virtuvė buvo iš juodo marmuro, bet jis ja retai naudojosi, nebent ateidavo jo draugas Jin ir gamindavo visiems valgyti.

Namjoon negamino ir nesugebėjo gaminti.

Jis užlipo laiptais aukštyn ir nuėjo į savo miegamąjį. Kostiumą pakeitė į treningus ir nuėjo į savo studiją. Tai buvo jo rojus, jis ten praleisdavo daugiausiai laiko.

Namjoon atsisėdo ant odinės kėdės ir įrašinėjo muziką. Užsidėjo ausines ir klausėsi dainos, kurią parašė prieš kelias dienas. Ji buvo beveik baigta. Ji atiteks vienam iš jo atlikėjų. Namjoon turėjo jausmą, kad ši daina bus pirmoje vietoje. Jis pasitikėjo savo muzika ir savo atlikėjais.

Namjoon staigiai atsibudo, kai išgirdo garsų durų skambutį. Jis patrynė veidą ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 22 valanda, jis užmigo. Jis atsiduso ir nusileido laiptais žemyn.

Kai jis pasekė virtuvę, skambutis vėl suskambėjo. Jis jau buvo pasiruošęs, ką sakys savo draugams.

Bet kai jis atidarė duris. Jis žiūrėjo į merginą, rudomis akimis, kuri sudaužė jo širdį.

Jo širdis nukrito į kulnus ir žodžiai užstrigo gerklėje. Ji švelniai nusišypsojo jam ir užkišo savo rudus plaukus už ausies.

"Labas, Namjoon" ji tyliai ištarė "Seniai matėmes"

Namjoon atsikrenkšė "Labas... praėjo... praėjo 8 metai"

Ji palinksėjo "Kaip tu? Atrodai tikrai gerai"

"Gerai" Namjoon atsakė "Tu atrodai... Tu atrodai taip pat. Kodėl tu čia?"

Namjoon perbėgo pirštais per savo plaukus ir atsiduso garsiai. Nors praėjo 8 metai, jo širdis vistiek mylėjo jos atsidusimą. Net, kai jai buvo 16 metų, ji buvo graži, bet dabar, kai jai 24 metai ir ji subrendo, ji atrodė dar gražesnė.

"Ar galėčiau užeiti?" ji paklausė.

"Yeah" Namjoon pasitraukė iš kelio ir ji įėjo "Ar nori kažko atsigerti?"

"Vanduo būtų puiku. Ačiū"

Namjoon pagriebe buteliuką vandens ir padavė merginai sėdinčiai prieš jį. Jis stebėjo ją ir jos šypseną vertė jo žandus degti.

"Hana, kodėl tu čia ir kaip žinai, kur aš gyvenu?"

"Aš kalbėjau su tavo draugu. Jis buvo laimingas, kad gali man pasakyti, kur tu gyveni"

Namjoon sukryžiavo rankas "Kas jis?"

"Hoseok" Hana atsakė žaisdama su buteliuku savo rankomis "Man... man reikia tavęs atsiprašyti, kad buvau dingus visus šiuos metus"

"Aš susitaikiau" Namjoon prisivertė tai pasakyti.

"Kad aš galėčiau tuo patikėti, Joonie"

"Nevadink manęs taip. Taip manęs tu nebegali vadinti"

Hana suvirpėjo "Aš atsiprašau, bet aš galiu viską paaiškinti. Aš pažadu tau, kad aš tau viską pasakysiu-"

"Ar tu čia tik tam, kad manęs atsiprašytum, kad sudaužei man širdį?" Namjoon atšovė ir pasijuto prastai, kai pamatė, kad Hanos akys pildosi ašarų.

Hana perbėgo pirštais per plaukus, taip priversdama jo širdį praleisti dūžį. Po visų šių metų, jis vis tiek ją myli.

"Namjoon, tai dėl priežasties dėl, kurios aš pabėgau. Na, dėl priežasties, kodėl mano tėvai manę privertė dingti" Hana pažiūrėjo į Namjoon ir ašara nusirito jos skruostu.

"Kas per priežastis?"

"Aš..." Ji gyliai įkvėpė ir pažiūrėjo į jį "Tu esi tėvas, 8 metų berniuko"