Netikėta [[KNJ]] ✔

29

Namjoon užsidenge akis ir verkė sėdėdamas šalia savo žmonos. Ji buvo prijungta prie kelių mašinų ir ji ramiai miegojo. Jis nenorėjo jos pažadinti, tai jis verkė tyliai kaip tik įmanoma.

Vienintelė mintis, kuri buvo jo galvoje, buvo pokalbis su gydytoju. Jis jautėsi, kad jį pykina ir kad jo širdis dūšta į milijoną dalelių.

"Pone Kim, vėžys išsiplėtė labiau nei mes tikėjomes"

"Ar yra kažkas, kuo galite padėti? Turi kažkas būti!"

"Man labai gaila, Pone Kim, bet jau per vėlu"

Namjoon įtraukė nosį ir pažiūrėjo į Hana, kuri miegojo. Jis paėmė jos ranką. Net ji miegodama atrodė gražiai.

"Aš labai atsiprašau. Aš norėčiau, kad galėčiau kažką padaryti... man labai gaila, mažyte"

"Tai ne tavo kaltė" Hana sušnabždėjo ir Namjoon pažiūrėjo į jos besišypsantį veidą "Joonie, tai ne tavo kaltė"

Namjoon atsitojo ir ją apkabino verkdamas. Hana užmerkė akis ir laikė į dar arčiau savęs, ir kai daktaras atėjo, ji jį nustūmė nuo savęs.

"Kaip jaučiates?" Jis paklausė.

"Yra buvę ir geriau" ji atsakė "Kiek ilgai?"

Gydytojas atsiduso "Panele Kim, kodėl jūms nepradėjus gydimo-"

"Kiek ilgai, gydytojau?" Hana paklausė vėl.

"Aš negaliu jūms tiksliai pasakyti, Panele Kim" gydytojas pasakė "Gali būti keli mėnesiai, bet taip pat ir kelios savaitės. Bet mes rekomenduojame pasilikti ligoninėje, kad jūms būtų patogiau"

Namjoon laikė ašaras ir jis atsidėjo į savo vietą, stengėsi vėl nepalūžti. Gydytojas išėjo ir Namjoon pažiūrėjo į Hana, kuri verkė.

"Mažyte, prašau neverk" Namjoon pasakė "Aš negaliu laikytis, kai pamatau tavo ašaras"

"Aš noriu namo. Aš negaliu būti ligoninėje"

"Bet-"

"Aš nebūsiu ligoninėje iki tol kol numirsiu!" Hana pasakė garsiai "Aš noriu būti namuose, su savo berniuku ir gyventi pilnavertį gyvenimą"

Namjoon laikė Hana, kai ji pradėjo garsiai verkti. Jis to nekentė. Jis nekentė matyti savo gyvenimo meilės išsigandusios. Nieko nebuvo skaudžiau pasaulyje, negu matyti tai ir Namjoon jautėsi silpnas ir bevertis. Jis žinojo, kad net pinigai nepanaikins vėžio.

"Joonie, prašau, parvešk manę namo!" ji verkė "Prašau, parvešk namo. Aš negaliu čia būti!"

Namjoon nusivalė ašaras ir pabučiavo Hanos viršugalvį, "Aš parvešiu tavę namo, mažyte. Nesijaudink. Aš rūpinsiuosi tavimi. Aš pažadu tau"

"Aš jaučiuosi, tarsi esu bloga mama"

"Užtenka" Namjoon suėmė jos veidą "Kas sako, kad tu tokia esi?"

"Aš paliksiu šį pasaulį ir nepamatysiu kaip užauga mano mažylis" Hana verkė "Jeigu aš pradėsiu gydimą ir tada dingsiu, tai-"

"Viena mergina man pasakė, kad viskas atsitinka dėl priežasties ir neapsistoti tuo kaip viskas galėjo būti, bet laikytis ateities... nors ji būtų teigiama ar neigiama"

Hana nusišypsojo ir atsiduso "Aš niekada nebūčiau pagalvojus, kad tu panaudosi mano žodžius prieš manę"

"Hana, aš myliu tavę labiau, nei pasaulis gali apibūdinti. Tu esi mano sielos draugė ir aš mylėsiu tavę iki pabaigos" Namjoon pasakė tyliai "Aš negaliu m-matyti tavęs t-tokios, prašau... tik... nusišypsok"

"Aš tik žmogus" Hana sušnabždėjo.

"Užsispyręs žmogus" Namjoon pasakė ir ją pabučiavo "Leisk man pasikalbėti su daktaru ir tada parvešiu tavę namo, ten kur tavimi rūpinsimes. Yoongi ir Jaemin, ir vaikinai laukia tavęs jau namuose"

Hana palinksėjo. Namjoon pabučiavo ją vėl ir nuėjo surasti daktarą. Aišku, jis nebuvo patenkintas, kai Namjoon pasakė, kad Hana vežasi namo, bet ji norėjo jaustis saugiai ir patogiai. Ligoninė buvo šalta ir pilnai prarastų vilčių.

Namjoon žinojo, kad jos gyvenimas gali būti atimtas po kelių savaičių, bet jis turėjo vilties, kad ji išgyvens ilgiau. Jei Hana sugebėjo išgyventi visus šiuos metus su vėžiu, tai ką jai tie keli mėnesiai reiškia? Nieko.

Namjoon neleido, kad baimė jį užvaldytų. Jis turėjo būti stiprus dėl Hanos ir Jaemin. Jis turėjo būti stiprus už juos visus, nes jei ne, tai kas būtų?

"Aš tikiuosi, kad jūs suprantate, kad vežimasis ją namo, nereiškia nieko gero?" Gydytojas paklausė.

"Ji to nori" Namjoon atsakė "Ji nori būti namuose ir ji nori būti su savo šeima. Aš nenoriu palikti ją tokioje vietoje"

"Aš suprantu, Pone Kim, bet jei ji nualps vėl, mes negalėsime jai greitai suteikti pagalbą. Ji bus didelėme skausme ir-"

"Leiskite būti jai laimingai. Ji turi vaistų nuo skaumo ir jei skauda, ji gali su tuo susidoroti" Namjoon pasakė "Ačiū jums už viską ką padarėte, daktare, bet dabar... aš pasiimu savo žmoną ir vežu namo pas šeimą. Kur ji ir priklauso"

Namjoon nuėjo nuo jo ir girdėjo, kai daktaras atsidūsta. Jis nuėjo į Hanos palatą, kur Hana vargo su drabužiais. Maža šypsena atsirado jo veide ir jis priėjo prie jos ir padėjo užsimauti jai maikutę.

"Ar tai tau nieko neprimena?" Jis paklausė ir perbėgo pirštais per plaukus.

Hana nusišypsojo "Primena. Pirmą kartą, kai mūsų vos nepagavo besimylinčius"

Namjoon juokėsi "Aš net nežinojau, kad taip greitai galiu tavę aprengti. Aš tikras, kad aš sumušau visus rekordus"

"Joonie" Hana pažiūrėjo į jį "Prašau, nesakyk Jaemin kiek laiko man liko. Aš nenoriu, kad jis nustotų šypsotis"

"Jaemin nėra kvailas" Namjoon pasakė "Jis žino, kad jo mamytė serga ir kad naujienos yra nekokios"

"Aš nekenčiu žurnalistų ir taip pat to durno modelio, kuriai trenkiau" Hana sumurmėjo "Dabar ji turi dororis su tiek daug gandų, dėl manęs"

"Ji susidoros su tuo" Namjoon laikė Hana ir jis atsiduso "Važiuojam namo"