Netikėta [[KNJ]] ✔

37

Hana stebėjo vandenyną. Jos akys stebėjo horizontą, jos veidas švytėjo, kai saulės spinduliai prasiskverpdavo pro debesys, kurie dengė dangų. Hana šypsojosi švelniai ir buvo dingusi savo mintyse.

Namjoon prisėdo prie jos arčiau, kad ji galėtų jausti jo buvimą, bet tylėjo ir leido jai dar likti savo mintyse. Jis paėmė jos ranką ir atrėme savo skruostą į jos galva ir jie abudu žiūrėjo į vandenyną, kurio mažos bangos ritosi ir beveik lietė jų kojas. Namjoon kvėpavo vandenyno oru ir užmerkė akis, leisdamas saulei bučiuoti juos abu.

Žodžiu čia nereikėjo. Jie tik stovėjo čia, vienas kito glėbyje ir džiaugėsi šiuo momentu. Namjoon bijo kiekvieną kartą, kai jis atsibunda. Jis bijo, kad Hana neatsibus šalia jo. Jis bijo, kad ją praras ir nebijojo to išreikšti. Jis vos miegojo, jis norėjo būti atsibudęs, kad gal Hanai jo prireiks. Bet ji visada miegodavo prie jo tyliai, ji pabusdavo, kai tik pradėdavo kosėti.

Jaemin nebemiegojo savo kambaryje, jis miegodavo jų lovoje. Nors Jaemin niekada nesakė, kad bijo, Namjoon žinojo, kad jo sūnus bijo taip pat kaip ir jis. Jis bijojo, kad jo mamytė neatsibus ir jis nebe šypsosis savo mamytei, tarsi jai pagerės. Nesvarbu kas atsitikdavo, Jaemin vistiek šypsodavos ir džiaugdavos ta diena. Namjoon labai skaudės tą dieną, kai Hana pasitrauks, jis nebematys Jaemin besišypsančio.

"Ačiū tau, Joonie" Hana pasakė tyliai "Kad atėjome čia"

"Aš padaryčiau viską dėl tavęs, mažyte" Namjoon pasakė "Vandenyno oras tau išėjo į gerą. Tavo žandai įgavo spalvą"

Hana nusišypsojo "Man visada patikdavo paplūdimiai. Garsas, kai bangos lūžta ir vėl sugrįžta atgal, padeda man atsipalaiduoti ir jaustis laimingai"

"Pažiūrėk" Namjoon parodė į savo telefoną "Aš nufotografavau tavę, kai nežiurėjai į manę"

Hana nusišypsojo iš nuotraukos, kur ji žiūri į horizontą. Jos plaukai buvo suvelti vėjo ir jos žandai buvo pilni gyvybės. Ji pažiūrėjo į Namjoon ir jį pabučiavo.

"Ji graži" ji sušnabždėjo "Ir tai nedažnai gali išgirsti iš manęs"

"Aš laikysiu ją amžinai" Namjoon nusišypsojo ir Hana vėl žiūrėjo į vandenyną "Tai primins man šią dieną"

"Dieną, kai aš tavę įveikiau oro ritulyje?"

Namjoon sukikeno "Tą irgi, mažyte. Dieną, kai aš ją praleidau su tavimi. Aš jaučiuosi vėl paaugliu. Tai... aš laimingas"

"Aš nenoriu, kad tu pamirštum būti laimingu" Hana pasakė "Net jei tai reiškia vėl susitikinėti"

"Hana, prašau, nekalbėk apie tai, dabar" Namjoon paprašė "Tu esi mano laimė ir visada liksi mano laime. Aš nesusitikinėsiu vėl. Ne tada, kai tu jau esi mano gimininga siela"

Hana atsiduso "Joonie, aš nesakau, kad dabar susitikinėti, bet aš noriu, kad tu judetum ir-"

"Ar tu alkana?" Namjoon paklausė "Nori spurgų"

Hana pažiūrėjo į Namjoon, kuris stebėjo vandenyną "Yaeh. Aš norėčiau spurgos"

"Gerai" Namjoon pasakė "Eime"

Jie nuėjo susikabine rankomis, per visą paplūdimį, kol priėjo mažą spurgų pardotuvę. Namjoon sumokėjo už maišelį, ką tik iškeptų spurgų ir jie grįžo į paplūdimį valgyti.

Jis stebėjo Hana, kai ji valgė spurgas ir nusilaižė lūpas, nes buvo like cukraus. Namjoon nusišypsojo ir uždėjo ranką ant jos skruosto. Ji pažiūrėjo į jį suraukusi antakius ir atsikando spurgos. Namjoon juokėsi ir suliete jų lūpas. Jis lėtai perbėgo liežuviu per jos apatinę lūpą ir atsitraukė.

"Jum" jis pasakė ir pamirksėjo jai.

Hana sukikeno ir švelniai trenkė jam į ranką "Tu turi savo spurgą"

"Kodėl aš norėčiau norėti savo, kai galiu ją ragauti nuo tavo lūpų?"

"Valgyk spurgas" Hana juokėsi ir atsirėmė į jį "Joonie, aš noriu tau, kai ką paskayti"

Namjoon suraukė antakius "Jei tai kažkas neigiamo, tada aš nenoriu girdėti"

Hana papurtė galvą "Ne. Tai ne neigiama. Patikėk manimi"

"Gerai" Namjoon pabučiavo ją greitai "Tada leisk man tai išgirsti"

Hana nusišypsojo ir atsikrenkštė "Tu suteikei man pačius geriausius prisiminimus mano gyvenimui. Dingo visas skausmas ir nusivylimas dėl mano praeities, mano gyvenimas buvo pasuktas taip, kaip aš norėjau, kad būtų. Aš ištekėjau už savo svajonių vyro, tu esi mano gimininga siela ir tėvas mano sūnaus"

Namjoon nusišypsojo ir glostė nykščiu jos skruostą, kai ji kalbėjo.

"Aš dėkinga, kad tu suteikei man antrą šansą. Net ir sunkiomis dienomis, tu buvai šalia manęs. Ačiū tau, kad buvai šalia manęs ir kovojai dėl manęs. Tu net nežinai, kiek man tai reiškia" Hana pasakė ir ašaros plūdo į jos akis "Aš negaliu prisiminti, kiek kartų tu manę pakėlei, kai aš kritau ir kiek kartų tu ant manęs buvai supykęs, bet tu buvai geriausias dalykas man atsitikęs. Mūsų sūnus užaugs, toks kaip tu ir nors aš to nepamatysiu, aš nors žinosiu kaip jis atrodys"

"Mažyte"

"Jaemin yra gerose rankose" Hana pasakė ir pradėjo verkti "Aš jaučiuosi saugi tavo rankose, Joonie, ir aš žinau, kad Jaemin jausis saugiai taip pat. Nėra žodžių išreikšti kaip stipriai aš tavę myliu, bet tu esi man pasaulis. Aš džiaugiuosi, kad mes turime sūnų kartu, aš džiaugiuosi, kad mes susituokėme ir džiaugiuosi, kad mes turime tą mažą šeimą, kuria ir norėjome būti, kai mūms buvo 14 metų. Namjoon, aš taip tavę myliu"

Namjoon prisitraukė ją arčiau, kai ji verkė "Aš myliu tavę, mažyte. Taip sušiktai stipriai"

Jie laikė vienas kitą, atrodė, kad visą amžinybę, bet tada jie pradėjo virpėti ir jie žinojo, kad laikas jau namo.

Nes jų laukė. Jaemin atbėgo ir stipriai apkabino. Jie tryse šnekėjo valandų valandas ir nusprendė eiti miegoti. Hana pabučiavo Jaemin ir Namjoon, pasakė kaip stipriai juos myli ir nuėjo į lovą.

Hana gulėjo ir žinojo, kad jos šeima yra mylima ir jie prižiūrės vienas kitą. Ji užmigo su šypsena veide. Namjoon ir Jaemin irgi nuėjo miegoti su tokia pačia šypsena veide.

Bet kai jie atsibudo, jie daugiau nebesišypsojo.