Netikėta [[KNJ]] ✔

22

Hana sėdėjo šalia savo brolio, kai jis stebėjo savo muzikos video. Ji švelniai nusišypsojo ir atrėmė galvą į jo petį. Yoongi patraukė savo ranką ir uždėjo jai ant pečių. Ji pasiilgs šio jausmo.

"Hana" Yoongi sušnabždėjo "Neprarask vilties"

"Aš neprarandu"

"Meluoji" jis pasakė "Hana, aš žinau tavę geriau, nei tu pati. Tu pasiduodi. Namjoon turėjo atsiklaupti ir maldauti, kad tu sutiktum su chemoterapija"

Hana atsiduso "Aš neprarandu vilties... aš tėsiog manau, kad galimybės jau nebėra"

"Galbūt ir taip, bet tu tikiesi mirti" Yoongi pasakė ir laikė ašaras "Ir aš neleisiu, kad taip atsitiktu. Aš neleisiu, kad mano mažoji sesutė mirtų. Aš neleisiu tau pasiduoti"

"Yoongi, mes žinojome, kad ši diena ateis. Kai tik sužinojome rezultatus"

"Man nerūpi!" Yoongi sušuko it pašoko ant kojų "Aš nenoriu, kad tu mirtum!"

Hanos ašaros pradėjo kristi "Yoongi, aš nenoriu mirti taip pat. Aš pagaliau turiu šeima, kurios visada norėjau su Joonie, bet jau gali būti per vėlu chemoterapijai"

Yoongi pradėjo verkti "Tu negali palikti manęs vieno, Hana. Aš pagaliau turiu sesę ir aš nežinau ar aš galėsiu susitvarkyti be tavęs. Man reikia tavęs gyvos, Hana. Jamein reikia tavęs"

Hana atsitojo ant kojų ir apkabino savo brolį "Aš negaliu nuspėti ateities ir aš aš žinau, kad bus bus sunku, bet mūms nereikia apie tai galvoti-"

"Pamiršk tai" Yoongi švelniai nustūmė sesę "Aš negaliu kalbėti dabar. Aš einu į studiją"

Yoongi išėjo, palikdamas Hana verkti vidurį kambario. Ji nusivalė ašaras ir apkabino pati savę, laukdama Yoongi sugrįžtant. Hana nenorėjo galvoti apie tai, kas atsitiks, kai prasidės chemoterapija, bet tai buvo vienintelis dalykas likęs. Niekas negalvojo apie tai, kas atsitiks jei chemoterapija nepadės ir ji mirs.

Niekas.

Tik jai.

Hana verkė ir krito į sofą norėdama, kad dabar ją kažkas apkabintų. Pasakytų, kad viskas bus gerai. Ji negalėjo susitikti su Namjoon, nes jie rytoj tuoktis ir jis norėjo, kad viskas būtų jai tobula. Ji norėjo, kad galėtų būti jo glėbyje ir verkti tol, kol užmigs. Hana norėjo jaustis saugi, bet ji negalėjo.

Jau nebe.

Vežys išplito ir žinojo, kad jos išgyvenimo tikimybė labai maža. Daktarai sakė, kad būtų stebuklas, jei ji išgyventų chemoterapiją. Skausmas spaudė jos krūtinę ir ji susirietė į kamuoliuką mąstydama, kada jos laikas ateis. Chemoterapija buvo mažiausia jos problema, kai mirtis beldžiasi į jos duris. Jai reikėjo žinoti, kad vaikinai susitvarkys be jos. Žinoma ji žinojo, kad Jamein kentės, kad jo mamytė miršta, bet ji norėjo žinoti, kad jis užaugs stipriu, nepriklausomu vaikinu, kokiu ji ir jį augino. Ir Namjoon... ji norėjo, kad jis palaikytų Jamein ir būtų šalia savo tobulo berniuko.

Hana taip verkė, kad net negirdėjo, kai duris atsidarė ir jos brolis sugrįžo. Jis paėmė ją į rankas ir tvirtai apkabino, nenorėdamas jos paleisti. Jie laikė vienas kitą, verkė garsiai ir nenorėjo paleisti. Jau praėjo metai nuo tada, kai jie abudu verkė, nes jie buvo atskirti tėvų. Tėvai jų nekentė, nes jie yra tokie artimi ir kai Yoongi pasirašė kontraktą, jie išspyrė jį iš namų sakydamai, kad jis gali negiršti.

"Aš aš atsiprašau" Hana verkė "Aš labai atsiprašau!"

Yoongi suspaudė savo sesę "Tau nereikia atsiprašyti. Tai mano kaltė. Aš turėjau būti šalia, kad tau padėčiau. Aš turėjau tavę priversti. Tai aš turėčiau tavęs atsiprašyti. Jei aš būčiau buvęs, viskas būtų buvę kitaip. Tu turėtum nekęsti manęs"

"Aš niekada negalėčiau nekęsti tavęs, Yoongz" Hana verkė "Tu buvai geriausias brolis, kokio tik galėjau prašyti. Geriausias dėdė. Aš labai bijau"

"Tau nereikia bijoti daugiau" jis sušnabždėjo "Mes visi esame čia, kad tavę apsaugotume. Dabar, nustok verkti, nes jei verksiu daugiau, aš atrodysiu baisiai per tavo vestuves rytoj"

Hana juokėsi, nuvalė ašaras ir palinksėjo "Ar turi kažką nuo veido patinimo?"

Yoongi nusišypsojo ir pabučiavo jos viršugalvį "Aš neturiu, bet manau Jimin galbūt"

"Aš jam paskambinsiu" Hana nusivalė akis "Kadangi neturiu jokių merginų draugių"

"Tau ir nereikia merginų, kai tu turi tokius draugus kaip jie" Yoongi pasakė "Aš užsakysiu picą... gerai?"

Hana palinksėjo ir žiūrėjo, kai jos brolis išeina iš kambario. Ji nusivalė akis ir parašė Jimin. Jis greitai atsakė ir pasakė, kad jis bus, kai tik galės. Jam net nereikėjo valandos, kad pasirodytų ir su savimi atsivežė daugų.

Taehyung ir Jungkook jai pamojavo, su šypsena.

"Mes atsivežėme užkandžių" Jungkook pasakė "Aš nežinojau ko tu nori, tai paėmiau visko"

"Gerai, kad tavo vestuves rytoj" Taehyung prisėdo šalia jos "Nes su tokiu draugu kaip jis, tu netilptum į savo vestuvinę suknelę"

Jimin prisėdo šalia Hanos ir padavė jai veido kaukę "Tai, Yoongi sakė, kad mes esame tavo merginos"

Hana nusišypsojo "Yeah... aš nenorėčiau nieko kito"

"Miela" Jimin nusišypsojo "Bet kas būna per merginų vakarą? Ar jūs turite pagalvių mūšį po apatiniais?"

"Tu tikrai nežinai kas vyksta, tiesa?" Hana paklausė.

"Nop!" Taehyung pasakė ir užsidengė ausis "Nesiugriauk mano merginų vakaro minties. Tiesiog pasakyk, kad merginos turi pagalvių mūšį po apatiniais"

Hana pavartė akis "Gerai. Kova po apatiniais"

"Phew. Tada taip ir palikime" Taehyung juokėsi ir pažiūrėjo į Jungkook "Kodėl tu toks raudonas? Ar tu įsivaizduoji Hana pagalviu mūšyje po apatiniais?"

"Ne!" Jungkook pasakė garsiai.

"Jei taip" Yoongi pasakė maudamasis striukę "Aš turėčiau tavę nuskriausti"

"Aš neįsivaizduoju tavo sesė po juodais,nertais apatiniais- aš turiu omeny užsičiaupk!" Jungkook trenkė Taehyung į ranką "Aš neįsivaizduoju. Nope"

"Uh-huh" Yoongi ištarė su šypsena ir pažiūrėjo į sesę "Aš pamatysiu tavę rytoj. Gerai? Pasistenk pamiegoti, bet neleisk vaikinų į savo kambarį"

"O, Dieve!" Jungkook užsidengė veidą "Tavo sesė graži, bet ji išteka už mano boso!"

"Aš stebiu tavę, vaike" Yoongi pasakė ir išėjo iš namų su didele šypsena ant veido.

"Tai!" Jimin pradėjo "Tegul vakaras prasideda!"