Princas ant balto žirgo / Kim Seokjin

🏥Ligoninė🏥

Viskas klostosi gerai. Jau esi netoli gimdymo. Kaip Jinas ir sakė pradėjai nebeiti į mokyklą. Šiek tiek kartais Jino rūpestingumas peržiangia visas ribas ir tikrai norisi ant jo užrėkti, bet žinai, kad jis tai daro tik iš meilės.

Porai dienų Jinas išvyko dėl tėvų kompanijos. Tu tiesiogine to žodžio prasme išvarei jį ten. Jis nenorėjo vykti vien dėl tavęs. Žinojai jai jis nevažiuos nieko gero nebus.

Nusprendei važiuoti į parduotuvę (norėjai kepti tortą Jinui). Paprašei vairuotojo, kad tave nuvežtų ir grįžtu po tam tikro laiko. Baigei prekintis, nieko nelaukusi nuėjai į mašinų stovėjimo aikštelę. Laukei vairuotojo, nes jis turėjo tuoj pat pasirodyti.

Vėjas nebuvo stiprus, bet dėl jo atnešto garso tau net plaukialiai pašiurpo. Išgirdai savo tėvo žiaurų juoką. Mikliai atsisukai ir pamatei jį, nusigėrusį, neblaivų, neapsikirpusį ir taip toliau. Tai tavęs negąsdino, bet kas gąsdino, tai peilis jo dešinėje rankoje (jis jį sukiojo tarp pirštų).

Dar kartą pasigirdo jo čaižus bei kraupus juokas. Šiurpuliukai bėgte bėgo tau per kūną. Jis pagaliau prabilo:

- Na tai ką, matau kaip gerai gyveni. Neveltui kekšė. Gal ir su tėvu tai norėtum atlikti?- jautei jam šlykštulį. Šiek tiek atsitraukei ir sakai:

- Aš ne kekšė, šis vaikas yra suplanuotas mane mylinčios šeimos. Šis kūdikis turės nuostabu tėvą, ne kaip aš. Pinigų aš tau neduosiu, visą savo vaikystę ir didžiąją dalį savo paauglystės tenkinau tavo norus. Po gaisro viskas pasikeitė. Sužinojau kas yra tikras gyvenimas kurio neturėjau su tavimi.

- Iš kur tiek drąsos, ohoho! Tokiems kaip tu net grindis pergerai šluoti, nes kiaulės didesnę vertę turi nei tu. O dabar aš atsikratysiu to šlykštaus vaiko!!!- jis pradėjo pulti tave peiliu. Tau šiek tiek pasisekė, nes jis buvo neblaivus, todėl jis svirduliavo. Lengvai būtum pabėgusi jai ne kūdikis.

Netikėtai jis tave pargriovė. Spėjai su rankomis sustabdyti griovimą. Jis tau smeigė į šoną. Pajutusi milžinišką skausmą pradėjai klykti. Blogiausia tai, kad nieko nebuvo aikštelėje. Jau galvojai, kad tu ir tavo kūdikis mirę, nes jis norėjo dar kartą smeigti, bet netikėtai kažkas jį tiesiog nusivedė ir pradėjo trankyti. Beveik nieko nematei, bet bruožus atpažinai. Tai buvo Jinas. Tyliai išlemenai jo vardą prieš netenkant sąmonės. Girdėjai, kad kažkas tave šaukė, bet viskas vistiek tapo juoda.

Pagaliau pramerkei akis. Pamatei baltas ligoninės lempas. Pasukai galvą į dešinę ir pamatei patį nuostabiausia žmogų pasaulyje. Ten snaudė Jinas. Nesusilaikei nepalietusi jo plaukų. Jie kaip visada švelnūs it šilkas. Jo akys lėtai prasimerkė ir kai pamatė tave tuoj puolė į tavo glėbį. Palautei kažką šlapio ant savo kaklo. Buvo tikrai aiškus, kad jis verkia.

Pradėjai jį glostyti ir sakai:

- Kas yra, ko verki? Ar kažką skaudą?- jis tiesiog švelniai papurtė galvą, bet nepratarė nei žodelio. Nesulaukusi nei vieno žodžio patraukei jį nuo savęs (panieka apglėbė tave) ir klausi susivokusi:

- Jinai, kaip vaikelis?! Ar jam viskas gerai!?!?- jis nusijuokė ir tuoj prigludęs savo lūpas atsakė:

- Ar tu žinai, kad tu esi didžiausias laimės kūdikis visoje visatoje?- tau jau ašaros birėjo nuo susijaudinimo.

- Ką tu turi omenį?

- Jis nepažeidė nieko kas būtų galėja pakenkti tau ar vaikeliui mirtinai.

- Kiek aš jau čia laiko?

- Tris dienas. Na tikrai turėjai gerai išsimiegoti. Pamiegojai ir už mane,- nesupratusi pakreipei galvą į šoną ir išgirdai moters balsą:

- Jinas praktiškai visą laiką nemiegojo. Kai tik pabudai buvo pirmas kartais kai jis užmigo, nes jį priverčiau.

- Mama, ką čia veiki?

- O ką tu galvoji? Aiškus, kad jūs abu prižiūriu. Tikrai nežadu Jino palikti su tavimi vieno. Kas čia žino ko jis gali prisigalvoti.

- Ką turi omenyje?

- Kai Jinas nustūmė tavo tėvą nuo tavęs jis vos jo neužmušė. Jis jau rankose laikė jo peilį, bet tavo vos girdimi ištartas tavo vardas išgelbėjo tavo tėvą,- tau pasišiaušė visi plaukai kai išgirdai žodį tėvas (Jino tėti vadini tėtčiu). Nėrąšiai paklausiai:

- O kas su juo atsitiko?

- Jis pasodintas į kalėjimą iki gyvos galvos. Teismą laimėjome be kovos, nes jis pats prisipažino kėsinęsis į tavo givybę. Dabar tau nebereikia dėl nieko bijoti. Tavo prioritates dabar turi būti tavo vaikelis,- paglostei savo palvą ir sakai:

- Taip ir yra,- Jino mama nusišypsojo ir paliko palatą. Jinas tuoj pasilenkė prie tavo pilvo ir švelniai pradėjo jį bučiuoti. Nusijuokei:

- Kažkas jau nebesulaukia.

- O tai kaip kitaip. Aš negaliu sulaukti tapti tėtčiu. Tu būsi pati nuostabiausia mama.

- O tu tėčiu,- ir jūsų lūpos susijungė.

Jinas laiko tavo ranką, o tu jo spaudi iš visų jėgų. Daktaras vis kartoja žodį ,,stumpk'' ir tu tai darai. Skausmas pagaliau atslūgo ir išgirdai švelnų verkimą. Daktaras įdėjo tau į rankas tavo naujagimį. Jis sako:

- Tai berniukas,- tavo lūpose atsirado dar didesnė šypsena kaip ir pas Jiną ir sakai:

- Ką manai Jinai?

- Jis tiesiog pasaka. Negaliu sulaukti kai jis taps didesnis ir visi kartu eisime pajodinėti,- nusišypsojai ir jis tave pabučiavo.

Kitą dieną tave išleido iš ligoninės. Parvažiavot namo ir jūsų jau laukė tėvai. Mama pribėgusi sako:

- Na tai kas gimė!?- susižvalgėt su Jinu ir sakai:

- Berniukas ir jo vardas Kangseok,- abu pradėjo šokinėti iš laimės, mama net ir cypti pradėjo.

Autoriaus p.o.v

Nieko nesakęs Jinas nuvažiavo į kalėjimą kur yra laikomas Y/N tėvas. Jis paprašė ji atvesti į pokalbių kambarį. Kitoje stiklo pusėje pasirodė Y/N tėvas ir sako:

- Ko nori berniuk?

- Aš jums turiu naujiena. Jums gimė anūkas.

- Tai viskas. Galėjai nesivarginti. Pats žinai ką norėjau jam padaryti. Na aš jau tada eisiu,- jis tyliai sušnabždėjo, bet Jinas išgirdo. - Aš laimingas...- ir jis išnyko kalėjimo tamsoje. Jinas nusišypsojo ir pakilęs grįžo namo. Jinas žinojo, kad nors ir koks bebuvo žiaurus Y/N tėvas, jis visgi giliai širdyje ją mylėjo ir nenorėjo atimti vaikelio givybės.

Y/N p.o.v

Jinas pagaliau grįžo. Susidomėjusi paklausiai:

- Kur buvai?

- Buvau bet nesakysiu. Kada nors sužinosi.

- Ei! Ką nuo manęs slepi?!

- Oi, daug ką, nes nesuskaičiuočiau,- išpūtei žandus. Jinas juos pabučiavo. Netikėtai išgirdot mažojo verksmą. Abu greitai nu rūkote pas jį. Netikėtai bebėgant Jinas tave paėmė į glėbį ir sako:

- Atlikai tokį sunkų darbą pagimdydamą jį man dabar aš turiu bent jau tave ant rankų nešioti,- palikai šiek tiek nesupratusi, bet nieko nesakiai.

Akimirksniu atsiradote kambaryje ir pasirodo mažylis išalko. Nieko nelaukusi pamaitinai jį. Jinas sėdėjo ir grožėjosi dviem svarbiausiai žmonėmis savo gyvenime. Meilė tiesiog liejosi iš jo akių. Jis negalėjo patikėti, kad būdamas toks jaunas jau turės tokia nuostabią šeimą.

Halo mieli bičiuliai. Pagaliau įkėliau naują dalį. Atleiskite už rašybos netikslumus. Kita dalis turėtų būti paskutinė. Ačiū tiems kas dar skaitote💜💜💜myliu💜❤️💜❤️💜❤️💜