Part 1

120 19 15
                                    

"Kasdien gyvenk taip, tarsi tai būtu paskutinė gyvenimo diena"
Jaučiau kaip ašara nurieda skruostu, dėl perskaitytos citatos. Kiekviena diena man gali būti paskutinė, o aš nė nespėjau pažinti įvairiausių  pasaulio spalvų, išgyventi baltą ir juodą, suprasti kas esu ir kuo noriu būti... Kasdien gyvenu viltimi, atsibusti dar bent rytą, išvysti saulės spindulius ar lietų.
*********
-Aš esu Lily Collins, man 19 metų. Ir taip, aš sergu siaubinga, retai pagydoma liga, kuri bando atimti iš manęs vis daugiau, atimti likusią viltį, džiaugsmą ir norą gyventi. Bandau vis nepasiduoti ir eiti pirmyn, kovoti su ja iki galo. Ir nenoriu, kad kasnors manęs gailėtų, nes tai žlugdo visa kelią kurį jau nuėjau, ir spėjau iškovoti!- ryžtingai tariau daktaro paskirtai psichologiai. Ji tik pažvelgė į mane su didele šypsena ištardama:
-Su tokiomis mintimis, nugalėsi visa tą tamsą supančia tave, ir pamatysi kai vieną dieną galėsi didžiuotis savimi. Bet Lily manai elgiesi teisingai, nesakydama savo artimiesiems ir draugams apie šį tamsų laikotarpį tavo gyvenime?- kažką užsirašiusi savo knygelėje paklausė moteris. Aš tik nusišypsojau ir linktelėjau.
-Kiekvienas turi teisę į laiminga gyvenimą, ar ne? Todėl, kam bereikalingai užkrauti kitus savo bėdomis, ir stebėti jų liūdnus, pilnus gailesčio veidus? Aš, likusį man laiką šioje žemeje, noriu matyti visų veidus pilnus šypsenų ir nesibaigiančio juoko. Tik tuomet turėsiu jėgu kovoti, dėl jų, ir dėl savęs. - po mano ištartų žodžių moteris tik atsistojo ir apsikabino mane.
-Aš tavimi labai didžiuojuosi, ir tikiu, kad tu visa tai ištversi,- atsitraukusi tarė,- na o šiandien baigėm, eik mėgaukis gyvenimu, ir džiaukis, susitiksime kita antradienį!- nusišypsojau, pasiėmiau rankinę, ir jau ruošiausi išeiti pro duris, kai moters balsas mane sustabdė.
-Lily, nepamiršk, gyvenk taip tarsi tai būtų paskutinė diena, iš gyvenimo pasiimk viską, ka jis tau duoda,- šyptelėjau, ir jaučiau kaip akys drėgsta nuo besikaupiančių ašarų.
-Iki, susitiksime antradienį,- pasakiau tik tai ir uždariau kabineto duris. Eidama iš pastato, susimąsčiau apie psichologės pasakytus žodžius. Nuo šios dienos gyvensiu geriausia gyvenimą, pildysiu visas savo ir kitų svajones, ir niekas negalės man to uždrausti. Su šiomis mintimis apsvarsčiau kokia svajonę norėčiau įgyvendinti šiandien. Tada man šovė geniali mintis. Išsitraukiau telefoną ir surinkau geriausios draugės numerį, paspaudžiau skambinti, po kelių signalu išgirdau jos balsa.
-Sveikute, kas nutiko?- pasigirdo laimingas Rebecos balsas.
-Hey, Rebeca, nėra laiko kalbom, ruoškis, atvažiuoju tavęs, busiu po 15minučiu,- nelaukusi jos atsakymo, numečiau ragelį.
**************
Po penkiolikos minučių jau stovėjau Rebecos kieme. Palaukiau kelias minutes ir jau pasirodė mano draugė. Ji tik greit šoko man į glėbį ir stipriai apsikabino, garsiai nusijuokdama.
-Dūstu,- tyliai ištariau. Tuomet Rebeca atsitraukė ir nusišypsojo. Aš jai taip pat.
-Nu tai, ką jau sugalvojai, kur važiuosim?,- lipant į mašiną paklausė mergina. Aš tik pakilnojau antakius ir užvedžiau mašiną.
-Paslaptis, paaaaamatysi tau patiks,- garsiai nusijuokusi tariau.
-Man jau baisu,- Rebeca prisimerkusi pažvelgė, ir įjungė radio. Grojo kaip tik mūsų mėgstamiausia daina, todel ilgai ir garsiai dainavom, keliovė visai neprailgo, tik jaučiau kaip šlampa mano delnai, nuo jaudulio, vien pagalvojus kur mes važiuojam.
**********
Važiavom apie trisdešimt minučių. Bet pagaliau buvom beveik vietoje.
-Am, Lily kur mes,- Rebeca išsprogusiom akim atsisuko i mane,- NENENENENE, ir dar kartą NE- vis kartojo mergina. O aš tik juokiausi iš jos reakcijos. Pagaliau atvažiavom, užgęsinusi mašiną atsisukau į Rebeca. Jos veido mimika buvo nepakartojama.
-Aš to nedarysiu,- sukryžiavo rankas po krūtine mergina. Aš tik garsiai nusijuokiau, išlipau iš mašinos, ir atidariau jai duris, kad išliptų, bet ji nė nesijudino. Todėl pradėjau ja temti iš mašinos pati.
-Nagi Rebeca, nebuk mažas vaikas lipk iš mašinos, nebus taip ir baisu....gal,- nusijuokiau, ir toliau bandžiau ją išjudinti. Ji tik greit atsisuko i mane, ir šoko iš mašinos.
-Ar tu juokauji?! Sakai nebus baisu. AŠ MIRSIU ČIA!-pradėjo isteriškai rėkti mergina.
-Nemirsi, pažadu, taigi čia tik ŠUOLIS PARAŠIUTU,- pradėjau juoktis, ir šokinėti iš džiaugsmo, jog tuoj įgivendinsiu savo vieną iš didžiausių svajonių,- prašau, Rebeca, padaryk tai dėl manęs,- nuoširdžiai paprašiau merginos ją apkabindama ir laukdama sutikimo.

*****************************

Taigi, tai pirma mano istorija, todėl būsiu begalo dėkinga, jeigu parašysit nuomones, votinsit ir palaikysit🥰 Kuo daugiau jūsų - tuo didesnė motivacija kelt toliau.

Thanks for reading this sh*t. 🤭

For the rest of my life//Z.MDonde viven las historias. Descúbrelo ahora