Rūsčios bangos daužosi į akmenis,
Dreba žemė jai po kojom,
Auksinių vartų tiltą apšviečia saulė,
Neužtikrinta rytojum.
Pavargusios akys stebi skubantį pasaulį.
Suveltus plaukus kedena vėjas.
Savižudė žengia tylius žingsnius,
Kur net pats velnias nebuvo ėjęs.
Ant tilto krašto ji laimės ilgėjo,
Šėtonas užsivertė butelį,
Visos nuoskaudos pasiliejo.
Krito savižudė, į gilią vandens bedugnę.
Ašaros lyg pavasario lietūs liejos.
Bet jūra nutilo, nekaltą merginą prarijo.
