Aš egoistė,
Bet tokia esi ir tu.
Gal dėl to ir buvo, taip smagu kalbėtis kartu.
Bet tai truko neilgai, beverčiai pažadai,
Mūsų saulėlydį, užklojo, kiti tavo planai.
Palikai mane vieną, dūmų pilnuos namuos,
Kadaise pilnuos, mūsų juoko šilumos,
Viskas šiąnakt paskęs, gaisro pelenuos.
Nė vieno tavo lagamino, nė plaukų sruogos,
Tuščia žibalo skardinė, dar stovi prie tvoros,
Tikiuosi sugrįši, pasiimti bent jos...
Praėjo keturi mėnesiai, po tos prakeiktos dienos.
Namo pamatai dar stovi, aplankyti tuštumos,
Tavo porcelianinis veidas, vis dar vaidenasi prieš juos,
Noriu tau paskambint, bet pasimokiau iš klaidos.
Kietai užčiaupiu lūpas, nuleidžiu sužeistas rankas,
Atsibodo krapštyti stiklo dalelių, pilnas žaizdas.
Mano mintys dar garsios, klausimų banga,
Bet tuoj išlys saulė, beliks gydanti tyla.
