Pasibaigus vidurinės mokyklos erai, Geila išvyksta į universitetą, toli nuo savo griežtų tėvų kurie iš jos tikėjosi pačių geriausių rezultatų ne tik moksluose bet ir paprastame gyvenime.
Merginai niekada neteko lankytis vakarėliuose, gerti alkoholio...
-Kodėl taip pasielgėj? - paklausė Zedas atsitraukes nuo manęs - kad paerzintum Džeika? -Ne, aš nežinau kodėl taip padariau, bet tikrai ne tam kad paerzinciau ji... - jaučiausi sutrikus kaip niekad - as nežinau kas su manim darosi. Visos šios savaitės universitete buvo baisios. Atrodo lyg gyvenčiau svetima gyvenimą.. Aš taip nesielgiu. -Kas tau neduoda ramybės? - Zedas susikises rankas į kišenes paklausė manęs. -Mano jausmai vienam žmogui.. -Ir tas žmogus yra Džeikas, taip? -Tikriausiai.. - nuleidau galva ir pažvelgiau į savo batus lyg ten būtų paaiškinimas kodėl taip elgiuosi. -Ką tu jam nori jausti Geila? -Meluociau jei sakyčiau kad nieko - pažvelgiau ji, vertindama jo veido išraiška. Jis žvelgė į mane ramiai ir laukė tolimesnio paaiskinimo - Aš jaučiu daug ką, ir pyktį, ir geismą, ir norą būti su juo, bet kartu ir bėgti nuo jo. -Viskas labai sudėtinga, taip? - jis ranka palietė mano petį. -Taip.. - suznabzdejau. -Padaryk pertrauka. Būk su draugem, leisk laiką taip kaip tu nori, nesekiodama ir negaudydama Džeiko ar jo jausmų - jis gūžtelėjo pečiais - Aš norėčiau tau patarti teisingai, bet nežinau kaip ta padaryti. Tikriausiai nėra tokio žmogaus žemėje, kuris patartų kaip elgtis man, šioje visoje situacijoje pamaniau. -Leisk laika su manim.. - jis pažiūrėjo man į akis - Aš tavęs neskaudinciau, tu man tikrai rūpi Geila. Kad taip viskas būtų lengva, kad galėčiau pamilti Zeda taip kaip myliu Džeika. O tu pabandyk, suteik šansą Zedui. Mano balsas galvoje nedavė man ramybės. Bandydama ji nutildyti susiemiau už galvos ir atsiremiau į tvorą už savo nugaros. -Aš norėčiau pabandyt - atsakiau vis dar tylinciam Zedui - bet nenoriu kad būtum mano bandomasis triušis, ar kažkas tokio. Jis nusijuokes tarė: -Aš savo noru, pats pasisiuliau - jis priėjęs arčiau manęs apglėbė mane savo rankomis ir sušnabždėjo tiesiai į plaukus - manau mes patekom į trikampį. Tu myli Džeika, aš myliu tave... Nuo pat pirmų minučių kai tave pamačiau pajaučiau simpatija, gaila tu to paties nejautėj. O sakoma jei myli paleisk aš taip ir padariau - jis nutilo - bet pats likimas mus šį vakarą suvedė. Nuostabu.. Jis mane įsimylėjas. O aš jam nieko nejauciu. Aš į jį žiūriu kaip į draugą. Daugiau nieko... Bet aš jam suteiksiu šansą. Suteiksiu šansą sau, išsilaisvinti iš jausmų Džeikui. Ir sukelti jausmus Zedui.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
