Tave Sutikus...

55.

                                      Po kelių dienų.

Stovėjau prie stiklinės spintelės ir rinkausi nauja telefona. Dar tik dabar. Per tą laiką spėjau nuo visų pailsėti, bet dabar nusprendžiau kad atėjo metas įsigyti naują.
-Šitas turėtų jums patikti - prie manęs priėjo žemas šviesių plaukų konsultantas atkises juoda nedidelį telefoną liečiamu ekranu - pagal jusu norus šis turėtų būti pats tas, tai IPhone 8 - jis švelniai ji laikė  rankose tarsi savo vaiką.
-Puiku, man reikia tik kad būtų galima skambinti ir rašyti žinutes, visa kita nelabai reikalinga - priėjus prie kasos išsitraukiau pinigine.
Visa laimė kad kai gyvenau su tėvais ir lankiau vidurine mokykla per vasaros atostogas dirbau padavėja, arba ledų pardavėja todėl susitaupiau gana nemažai.
Aš neislaidavau kaip kitos ant drabužių ar kosmetikos, o dėjau centą prie cento, ir dabar galiu būti rami kad artimiausiu metu neteks ieškotis darbo po paskaitų.
Todėl išėjusi iš parduotuvės susiradau suoliuką ir Atsisėdau. Iš dėžutės išsitraukiau naująjį telefoną ir įjungiau. Ekrane sveikindamas mane iššoko obuoliukas. Atlikus viską taip kaip reikalavo instrukcija įėjau į tuščią adresatų knygute..
Įrašiau mama, tėtį, Vero, kelis bendraklasių numerius kuriuos turiu. Ir ant galo drebanciais pirštais Džeiko. Kiek nedaug skiria kad aš isgirsciau jo balsą.. Tik vienas mygtuko paspaudimas ir girdeciau ji telefone..
Bet nugalėjusi pagunda visiems išsiunčiau savo naująjį numerį išskyrus Džeika.
Tada atsistojusi patraukiau link kioskelio kuriame pardavinejo kava ir gardžiais bandeles. Man nusipirkus juodos kavos ir šokoladine bandele patraukiau parkeliu link namų. Man po kojom pynesi rudeniniai lapai išmarginti visokiausiu spalvų. Vienas ypač patraukė mano dėmesį todėl atsitupiau ir pakėliau ji nuo žemės, man besistojant ant manęs užkrito juodas šešėlis.
Prieš mane stovėjo Zedas..
-Labas Geila - jis pažiūrėjo į mano ranka kurioje laikiau ir puodelį kavos ir rudenini lapą - mėgaujiesi rudeniu?
-Sveikas Zedai, ir taip aš mėgaujuosi, bet tu viską sugadinai pasirodęs mano kelyje.
-Nepyk dėl ano karto, aš nežinau kas man pasidarė - jis pasitvarke savo striuke - as tau noriu grąžinti pinigus už tavo sudaužyta telefoną.
-Ačiū bet man nereikia, aš turiu naują telefoną.
-Tada kaip man išpirkti savo kaltę? - jis pažiūrėjo į mane.
-Jeigu paliksi mane ramybej ir nestosi skersai kelio tada tu išpirksi kaltę - apejusi ji ėjau toliau nors jis ir sekė man iš paskos.
-Tu tikra?
-Tikresne dar nesu buvus - atsakiau jam griežtai.
Man einant jo žingsniai už nugaros nutilo, jis paleido mane eiti, pats patraukdamas į priešingą pusę...