Elektrinė širdis

1 Skyrius

      Tamsa man visada kelia baimę. Tai ne šeip tamsa, o galinga pabaisų ir visokiausių padarų slėptuvė. Ar jie nors egzistuoja? Tai turbūt klausimas į kurį neįmanoma atsakyti. Miškas kuriame esu buvo tamsus, bet viskas buvo įžiūrima aiškiai.

Bandžiau pajudėti, bet buvau tarsi ištikta stabo, tarsi būčiau virtusi tik menka statula. Žinojau kas manęs laukia jei nespėsiu pabėgti.

Pajutau kaip visa oda nubėga šiurpas. Sudrebėjau iš baimės.  Ji artėja ir jaučiau tai kiekviena savo kūno ląstele.

Staiga medžiai įgavo visokias iškraipytas formas, šešėliai padarė juos dar kraupesniais nei buvo prieš tai. Jų aštrios šakos rodėsi lenkiasi prie manęs tarsi kaulėtos rankos norėdamos mane sučiupti ir nusitempti į šešėlius.

Ėmiau giliai kvėpuoti išpūsdama į orą garus. Kodėl staiga viskas atšalo?
Ji jau čia? Taip... Jutau tai visu savo drebančiu kūnu. Visdar negalėjau pajudėti, norėjau kuo greičiau dingti iš čia.

Viskas aplinkui ėmė traškėti ir judėti, bet nieko nesugebėjau įžvelgti. Tarsi tai būtų kažkas nematomo ir neaiškaus. Tolumoje išgirdau šunų lojimą.

Sudrebėjau dar labiau. Visą kūną nusmelkė baimė. Staiga medžiai ėmė dingti. Ji jau čia ir išsigelbėjimo nėra.

Tamsa  žaibišku greičiu prarijo medžius  ir viską kas buvo ant žemės ir jos kelyje. Ji buvo tokia gili ir juoda jog absoliučiai nieko  joje negalėjau įžiūrėti. Tarsi juodoji skylė ji be jokio garso it šešėlis slinko link manęs viską pradangindama savyje.

Stiprus griaustinis danguje susimaišė su garsiu šunų lojimu. Kelis kart dangus sužaibavo apšviesdamas aplink mane medžius ir žemę išskyrus gilią tamsą priešais. Ši tamsa net šviesą praryja.

Ji buvo tarsi gyva judanti masė ir dūmai viename. Priešais save, juodumoje į mane buvo įsistebeilijusios porą geltonų piktų akių ir jų vis daugėjo. Galėjau tik pasakyti, kad juodžiausioje tamsoje buvo tikrai ne žmonės, ten buvo kažkas nežemiško.  Babaisos? Arba tiesiog švytintys taškeliai kurie priminė akis?

Šunų lojimas buvo toks garsus jog ėmė net spengti ausyse. Tamsa jau buvo man prie pat pėdų galiukų ir man ėmė rodytis jog prieš mane atsivėrė juoda nematoma bedugnė.

Dar kartą sudundėjo griaustinis ir kai pakėliau akis į likusį mažą lopinėlį dangaus iš kažkur išniro žaibas  ir trenkė tiesiai į mane.