Elektrinė širdis

6 Skyrius

Permečiau akimis aplinką tačiau nieko įdomaus čia nebuvo. Tik žmonės skubantys gatvėmis savo tikslais, važiuojantys automobiliai.

Šis vaizdas man buvo nuobodus. Norisi pakeisti aplinką ir kai jau už mažiau nei mėnėsio baigsiu koledžą, dingsiu į kokią nors kitą šalį nė neatsigręždama.
Tuo aš tikrai neabejojau.

Tam planavau gan ilgą laiką ir taupiau pinigus. Man nėra reikalo čia pasilikti, o ir šiaip niekas manęs ir nelaiko. Tiesiog nebeturiu ko prarasti. Žinoma man bus tikrai gaila palikti Stelą, bet ji palaiko mane ir mano idėją.

Dar nenusprendžiau kur vyksiu, bet galvoju apie kitą žemyną... galbūt Ameriką arba Australiją, o galbūt tiesiog likti Europoje ir pasidžiaugti kitų šalių grožiu.

Netrukus tolumoje pamačiau Stelą. Ji greitais žingsniais artejo link manęs, neramiai žvalgydamasi į visas puses. Tai mane sutrikdė ir vos jai priartėjus, akyse įžvelgiau baimę.

- Ar viskas gerai?- paklausiau ir paliečiau jos petį, o ji staigiai atsitraukė nuo manęs lyg nudegusi.
- Kažką sakei?- paklausė ji lyg nieko nebūtų buvę. Jos neramiame žvilgsnyje jau blėso baimė.

- Kas tau? Ar gerai jautiesi?- dar kartą paklausiau nes ji jau ėmė mane gąsdinti.
- Tiesiog...,- draugė ruošėsi kažką sakyti, bet tiesiog papurtė galvą lyg atsikratydama paikos minties ir nusišypsojusi man įlipo į automobilį. Pasekiau jos pavyzdžiu ir padariau tą patį.

Buvau sutrikusi. Jog ji taip elgtųsi nesu mačiusi per visus mūsų bendravimo metus. Jai toks elgesys nebūdingas.

Automobilyje tarp mūsų tvyravo nejauki tyla. Stela tiesiog sėdėjo paskendusi mintyse ir nieko nedarė.
- Klausyk, Stela. Nežinau kas tau darosi ir tu mane gąsdini tačiau...,- tariau, bet ji mane nutildė vidury sakinio.
- Viskas gerai, o dabar prisisek saugos diržus ir važiuojam.

Daugiau jos nieko nebeklausinėjau. Visą kelią vis mąsčiau apie tai, bet galbūt tai tik mažas nesusipratimas.
Labai noriu tuom tikėti.

Kai pagaliau atvykome prie knygyno  mes su Stela išlipome iš automobilio ir ėmėme iš bagažinės traukti dėžes pilnas knygų. Ryto oras po truputį šilo ir tai mane privertė nusimauti savo odinį švarkelį.
- Užsimauk! Tiek tu, tiek ir aš nenorim jog peršaltum vos baigiantis mokslams,- tarė Stela uždarydama automobilio bagažinę. Padariau kaip liepiama ir apsimoviau švarkelį. Tada draugė priėjo prie manęs ir stipriai apkabino.
- Aš labai vėluoju todėl šiandien negalėsiu tau padėti sunešti šių sunkių dėžių,- tai tarusi ji įsėdo į automobilį.  Dar prieš nuvažiuojant spėjo palinkėti sėkmės dirbant.

Taip... šiandien jos elgesys gan neįprastas. Tuomet kuprinėje susiradau raktus ir atrakinusi knygyną sunešiojau dėžes.

Viską sutvarkius, pagaliau atverčiau ženklą ,,atidaryta" ir atsisėdau už prekystalio. Knygyno savininkas, kitaip mano bosas turėtų pasirodyti bet kurią akimirką.

Šis darbas buvo mano mylimiausias.  Čia laikas pralekia taip greitai jog nė nepajuntu jog jau reikia užsidaryti.  Būnant čia visos mano mintys būna sutelktos tik į knygas ir jokios problemos ar kasdieniai rūpesčiai  neprasiskverbia pro knygų puslapius. Jos mano gelbėtojos nuo realaus gyvenimo, čia galiu nuo jo pasislėpti ir jaustis savimi, laisva ir svarbiausia saugi. Šie visi jausmai yra neįkainojami.

Mylėjau knygas ir jaučiau joms didelę aistrą. Tai manyje taipogi įžvelgė ir dabartinis mano bosas. Tai pamatęs jis  pakvietė pas save dirbti. Žinoma neatsisakiau ir pasinaudojau proga būti kuo arčiau knygų. Jau antri metai kaip čia dirbu ir iki šiol nei kiek nepasigailėjau.

Atsidusau ir patogiau įsitaisiusi kėdėje ėmiau skaityti knygą. Čia žmonių ateidavo gan mažai todėl dažniausiai esu netrukdoma įsijausti į skaitymą.

Gal po poros valandų skaitymo mano dėmesį nutraukė vibruojantis telefonas  ant stalo. Skambino nežinomas numeris.
- Alio?- tariau vos pridėjus telefoną prie ausies.
- Labas, gėlele. Atleisk jog skambinu iš nežinomo numerio tačiau savo telefoną palikau namie. Šiandien į darbą neatvyksiu, bet skambinu tau ne dėl to,-  išgirdau savo boso balsą kitapus ragelio
Jis buvo dėl kažko labai susijaudinęs.
- Pone Henrikai, ar jums viskas gerai?- paklausiau.
- Taip taip. Noriu pasakyti tik tiek jog niekam neparduotum vienos knygos iš sandėlio. Kažkas šiandien turėtų ateiti į mano knygyną ir paprašyti jog parduotum knygą pavadinimu ,,Lotyniški užrašai,,. Nieku gyvu jos neparduok net už didžiausius pinigus. Aš pasitikiu tavimi, o dabar turiu lėkti. Vėliau viską paaiškinsiu.
- Kodėl jo...,- jau ruošiausi paklausti kodėl negaliu jos parduoti  tačiau kitoje ragelio pusėje išgirdau pypsėjimą. Jis padėjo ragelį.