Elektrinė širdis

5 Skyrius

   Tiek buvau įsijautusi į rašymą jog nė nepastebėjau kaip pralėkė keturios valandos. Jau buvo paryčiai, bet miego visvien nenorėjau.

Pasidariau valgyti ir atsisėdau ant sofos priešais televizorių. Nors tokiu laiku dar nieko įdomaus nerodė tačiau vistiek jį įjungiau dėl fono jog nebūtų tylos. Patogiau įsitaisiau ir žvelgdama kažkur tuščiu žvilgsniu ėmiau galvoti apie košmarus. Kuom jie tarpusavy susiję? Kodėl aš? Nė nepajutau kaip užmigau ant sofos su dubenėliu omleto.

      Lėtai pramerkiau vieną akį  ir išvydau neryškų draugės siluetą.
- Pagaliau. Saulė kyla, tau irgi jau metas. Žinai jog tave gan sunku pažadinti? Eik išsimaudyti nes esi aplipusi... velnias žino kuo. Aš lauksiu tavęs čia su pusryčiais,- tarė Stela.

Kažką sumurmėjau ko net pati nesupratau ir lėtai nuėjau į dušą. Mes visada su Stela keliamės anksčiau jog nereikėtų dalintis virtuve su kitais, na ir žinoma dėl mūsų ankstyvų darbų. Pirmosiomis dienomis koledže būdavo tikra katastrofa nes reikėjo priprasti prie didžiulio šurmulio. Dabar bendra virtuve dalinamės su keturiais kambariais įskaitant ir mus. Atsidusau ir nusirengusi palindau po dušu, kuris mane prabudino greitai.

Kai jau buvau švari ir apsirengusi nuėjau į virtuvę pas Stelą. Ant stalo jau garavo trys lėkštės su puikiai kvepiančia sriuba. Galiu tik vieną pasakyti, jog Stela pati geriausia virėja kokią tik pažįstu.  Jai net nereikia daug laiko jog pagamintų kažką kas pamalonintų skonio receptorius.

- O kam trečia lėkštė? Tavo vaikinas atvyko?- paklausiau.
- Ne, Dorianas šiandien ankstyvas ir buvo užsukęs todėl pasiūliau jam papusryčiauti kartu su mumis,- nusišypsojo draugė.

Pavarčiau akis ir atsisėdau prie stalo. Dorianas šiuo metu jau labai keistai elgiasi.
- Tai... kur jis dabar?- paklausiau ir paragavau karštos sriubos. Mano skonio receptoriai džiūgavo iš malonumo valgant tokį nuostabų kūrinį.

- Jis duše. Jau greitai turėtų grįžti,- tarė Stela ir greitai nusivaliusi rankas į prijuostę ją nusiėmė ir pakabino ant spintelės rankenėlės, o pati atsisėdo priešais mane.

- Tu pati geriausia šioje srityje,- nusišypsojau,- Nesuprantu kaip tu spėji viską padaryti taip greitai ir taip tobulai...
- Nekalbėk pilna burna paskui užspringsi,- subarė mane draugė,- visa paslaptis gaminant maistą yra tai jog turi mylėti gaminimą ir jausti kiekvieną ingredientą tarsi jis turėtų sielą.

- Am... beveik nieko nesupratau ką čia pasakei, tačiau tai ką darai yra nuostabu!- nusišypsojau jai ir ji nusijuokė, tačiau mačiau kokia ji tapo pakylėta išgirdusi tai iš manęs.

Po mūsų juokelių į virtuvę įžengė Dorianas.
- Kvepia nuostabiai, Stela,- tai taręs jis atsisėdo šalia draugės ir pasiraitojo marškinėlių rankoves. Mūsų akys susitiko.
- Labas rytas ir tau, damute,- tarė jis ir nusišypsojo.
- Damutė? Rimtai? Iš kokio amžiaus pabėgai?- tariau ir išsitiesiau. Tarp mūsų stojo nejauki tyla kurią po minutėlės nutraukė Stela.

- Kaip rytinis dušas, mielas drauge?- paklausė ji Doriano.
- Nuostabus, žinoma sunku keltis tiek anksti, bet jaučiuosi žvaliai. Tėvai yra kažką suplanavę tad turiu pas juos nusigauti kuo anksčiau.

- Keliauju į kambarį, Stela. Apsiausiu batus ir galėsime keliauti,- tariau ir atsistojau. Greitu žingsniu nuėjau į kambarį.  Mulkis. Damutė? Iš kur jis iš viso  šiuos žodžius traukia? Turbūt geriau net nežinoti. Gerai, turiu tvardytis. Koks man turėtų būti skirtumas ką jis pasakė. Aš nesu sena ir raukšlėta todėl man neturėtų rūpėti. Tačiau sienos jau galvoje apgriuvusios todėl darausi vis dirglesnė.

Susiradau jau gan ilgai tarnaujančius savo sportbačius. Nors jie buvo ne nauji ir truputį apdriskę tačiau su jais jaučiausi patogiausiai.

Man įėjus į virtuvę Dorianas visdar buvo čia ir šnekučiavosi su Stela kuri jau buvo susiruošusi. Netarusi nė žodžio pasiėmiau savo juodą odinį švarkelį ir išėjau laukan.

Jau artėjo vasara ir kiekviena diena darėsi vis šiltesnė tačiau nerizikuosiu sušalti.

Susiradau draugės automobilį ir atsirėmusi į jį ėmiau laukti.