Elektrinė širdis

8 Skyrius

- Taip, man reikia vienos knygos...,- tarė jis ramiu balsu ir pakėlė akis į mane. Jo žvilgsnis buvo šaltas ir bejausmis, bet ramus.

Mūsų žvilgsniai tarsi susirakino, jaučiausi taip lyg būčiau apnuoginta, lyg jis žinotų pačias slapčiausias mano paslaptis ir baimes. Nors nieko agresyvaus iš jo pusės nepajutau, tačiau man tai nepatiko, o nejaukumas, kuris lyg kirminas rangėsi mano viduje, rodėsi tuoj mane pražudys, todėl nuleidau akis pirma.

- O kokios knygos būtent norit? Kaip matot turim jų gan daug,- tariau nepakeldama į jį akių. Stobėdama priešais tą vaikiną jaučiausi sukaustyta. Kas man darosi?

- Štai šią,- tarė jis ir nusekiau žvilgsniu jo ranką. Knyga kurios jis norejo buvo tiesiog paprasta, raudonu viršeliu pasakų knyga.

Lėtai ją paėmiau ir apžiūrėjau ar ji nepažeista. Dėl kažkokios priežasties mano rankos norėjo drebėti tad turėjau stengtis to neparodyti. Nuskenavau knygą ir padaviau vaikinui.

Daugiau nieko netaręs jis susimokėjo ir nė neatsigręždamas nukulniavo laukan iš knygyno.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Buvau tokia įsitempusi jog tik dabar tai pajutau. Mano akyse visdar buvo įstrigęs jo vaizdas. Šviesiai žalios akys, šaltos tarsi ledas, stebelėjinčios į manasias. Juodi, šiek tiek susigarbanavę plaukai truputį krentantys ant akių. Išsišovę skruostikauliai ir šviesi tarsi karamelė oda.

Nežinau kodėl tačiau viek jo atvaizdas įsirėžęs man į galvą sudrebino kūną. Nuo tokių kaip jis reikia laikytis atokiai, ir tikiuosi jog daugiau jo nepamatysiu.

Taip jaučiausi pirmą kartą. Niekada nebijodavau vaikinų ir visada su jais elgdavausi kaip panorėjusi, tačiau šis atvejis buvo kitoks. Ir kodėl jis man atrodo toks pažįstamas, tarsi jį jau būčiau pažinojusi? Turiu išmesti tai iš galvos.

  Paėmiau knygą ir pasidėjau ją ant stalo. Nagi... pažiūrėkime kuom gi tu tokia svarbi.

Pirmieji puslapiai buvo apdriskę, o raidės susiliejusios. Kituose nieki įdomaus neradau. Tiesiog ranka rašyti lotyniški užrašai su dailiai nupieštais paveiksliukais. Dar čia buvo daugybė runų ir keistų ženklų.  Ne nuostabu kodėl ši kalba jau pamiršta. Kadangi jos nemoku ir pati, todėl padėjau knygą į šalį. Vėliau nunešiu ją ten iš kur ir paėmiau.

Kam reikia šios knygos jei iš jos jokios naudos ir joje nieko įdomaus nėra. Atsidusau iš nuobodulio. Knygos man padėdavo nutolti nuo laiko, bet po vaikino pasirodymo man tai nebepadeda. Jis niekaip man neišeina iš galvos.