COLD HEART //LT☑️

10

*Harry's pov*
Užeinu į vidų, čia mano dukra dirba. Pastatas iš vidaus atrodo naujoviškas, modernus. Prieinu prie sekretorės.
-Sveiki, kuom galiu padėt?
-Sveiki, noriu patekti pas savo dukrą, Josephine Langford.
-Žinoma, liftu į 16 aukštą. Tuomet kelią parodys jos asmeninis asistentas.
-Ačiū.
Nueinu prie lifto, iš jo išeina jaunas vaikinas. Įlipu į jį ir nuspaudžiu mygtuką su skaičiumi 16. Lifte groja šiuolaikinė muzika. Skambučio garsas praneša, kad pasiekiau reikiamą aukštą. Išeinu iš lifto kabinos ir einu koridorium, jo gale ant sienos parašyta „CEO". Pasibeldžiu į duris ir įeinu. Prie stalo sėdi suaugusi moteris. Mano dukra.
-Labas.-pasisveikinu. Ji pakelia galvą.
-Sveiki, ar aš jus pažįstu?-paklausia ji šiek tiek sutrikus.
-Ne, bet manau norėsi susipažint. Aš tavo tėvas.- atsakau. Jos akys išsiplėčia.

*Josephine's pov*
Tėvas? Po tiek metų jis nusprendė atsibelsti į mano darbovietę ir prisistatyti mano tėvu. Juokinga. Tikrai ne pats geriausias prisistatymas.
-Hmmm, tėvas. Nemanai, kad pavėlavai, nu, sakykim maždaug 24 metais, kad vadintumeis tėvu? Sakyk ko atėjai.
-Aš tiesiog noriu atstatyt su tavim santykius.
-Nemanai, kad norint kažką atstatyt reikia jau turėt kažką, dėja, to ko neturi neįmanoma atstatyt.
-Josephine...
-Malonu, kad bent jau mano vardą žinai. Netgi keista.
-Josephine, prašau.-ištiesė ranką, norėdamas paglostyt skruostą. Aš nusukau veidą.
-Sakyk, ko tau reikia ir eik toliau.
-Aš gi pasakiau, kad noriu atkurti ryšį su tavim.
-Turėjai 24 metus tam. Ar bent žinai, kokiom sąlygom gyvenau? Ne, nežinai.-jaučiu kaip akyse pradeda kauptis ašaros.- Kur tu buvai tuos 24 metus? Vat kur tu buvai?- pakėliau balsą.- Tu išėjai motinai pasakius, kad ji nėsčia. Tu dingai, tad atsiprašau, bet aš jūsų nepažįstu.
-Bet aš tavo tėvas...
-Aš tėvo neturiu.- užrėkiau jam nespėjus pabaigt sakinio, per tuos žodžius įėjo Thomas pro duris.
-oi, atsiprašau, ateisiu šiek tiek vėliau.-apsisusko ir po biškį uždarinėjo duris.
-Ne, viskas gerai, šitas vyras jau vistiek išeidinėja.- sustabdžiau Thomas prie jam išeinant.
-Tikrai?-abudu vyrai unisonu ištarė.
-Taip.-ištariu ir atsisuku į taip besivadinantį „tėvą".- turiu daug reikalų, tad manau duris rasite pats. Viso.
Jis norėjo kažką pasakyt, bet persigalvojo, užsičiaupė, padėjo ant stalo kažkokį popieriuką.
-Jei persigalvosi.-ištaręs šiuos žodžius išėjo.
Ašaros jau riedėjo sruostais ir aš nebegalėjau jų sustabdyti, Thomas pribėgo prie manęs ir apkabino.
-Ššššš, viskas gerai.-dar labiau apsikabino. Aš pasisukai į jį ir įsikniaubiau veidu į jo marškinius. Jis kalbėjo raminančius žodžius. Sedėjom apsikabinę gal kokį pusvalandį, kol galiausiai nusiraminau. Atsitraukiau nuo jo, jo marškiniai buvo kiaurai permirkę nuo mano ašarų.
-Atsiprašau dėl marškinių ir viso šito cirko...
Jis suėmė mano smakrą ir jį kilstelėjo, mūsų akys susitiko.
-Viskas gerai.-jis nubraukė per žandą riedančią ašarą.- kai norėsi pasipasakot, žinok, aš visada šalia.
Suėmiau jo rankas ir ištariau:
-Ačiū...