Būk mano, meile

1 skyrius

Defnė, kaip ir kiekvieną popietę, sėdėjo parke, pilname vaikų ant geltona spalva dažyto suolelio ir mąstė, koks jausmas turėti savo šeimą. Ji neužaugo vaikų namuose, ar gatvėje, priešingai – moteris augo ir gyveno meilės kupinuose namuose. Mama ir tėtis augino Defnę harmonijos kupinoje aplinkoje, auklėjo švelniai, bet atsakingai. Mokė būti: dora, švelnia, atsakinga, tačiau svarbiausia būti laisva, niekada nuo nieko nepriklausyti. Šitaip išauklėję dukrą, jie nenustebo, kai ši paliko saugų namų lizdą ir būdama dar visai jaunutė, vos baigusi mokyklą, ėmė gyventi savarankiškai. Gyventi vienai moteriai patiko, ji mėgo jaustis nepriklausoma ir savo padėties šeimininke. Vis dėlto Defnei buvo smalsu, koks jausmas būtų turėti savo šeimą, būti žmona, mama.

Sinanas džiaugėsi išskirtinai nuobodaus pasitarimo pabaiga. Dažniausiai vyras susirinkimų metu niekada nenuobodžiaudavo, nes  darbas jam buvo vienintelis pasitenkinimą gyvenimu keliantis dalykas. Sinanas nesijautė laimingas nei leisdamas laiką su tėvais, nei vakarais grįždamas į tuščius namus. Vyras jautėsi skolingas savo šeimai už turiningą vaikystę ir mokslus geriausiose šalies mokyklose, todėl vos baigęs universitetą pradėjo dieną ir naktį dirbti tėvo įkurtoje įmonėje. Jis įgyvendindavo visas tėvų svajones, tačiau niekaip negalėjo išpildyti jų didžiausio troškimo – sukurti savo šeimą, būti vyru, tėvu.

Moteris taip stipriai buvo susikoncentravusi į žaidžiančius vaikus, jog net nepastebėjo, akylai ją stebinčio mėlynakio. Panelė Defnė, taip į ją tėvų namuose kreipdavosi tarnai, spinduliavo švelnumu, nors ideali laikysena turėjo sudaryti priešingą įspūdį. Šviesių plaukų savininkė nusprendusi, jog šiandien jau pakaks mažųjų draugijos, grakščiai pakilo nuo suolelio ir pasiėmusi rankinę patraukė namų link. Moteris vilkėjo juodą palaidinę, išryškinančią putlias krūtis, ir tobulai prie kūno prigludusius, stilingus, šviesius džinsus. Rudakė , kaip ir kiekvieną dieną, avėjo skoningus aukštakulnius batelius, kurie traukė, tikrai, ne vieno vyro žvilgsnį. Defnė jau seniai buvo supratusi, jog moteris, kuri avi aukštakulnius batelius, gali lengvai užkariauti pasaulį ir daugelį vyrų priversti ja besąlygiškai žavėtis. Pasitikėdama savimi ir ritmingai batelių kulniukais kaukšėdama į grindinį šviesiaplaukė užėjo į vietinę kepyklėlę, esančią netoli namų.
-        Sveika, teta Adele, - šiltai pasisveikino jaunoji dama su kepyklėlės savininke.
-        Labas, mieloji, - taip pat švelniai atsakė ši.
Jeigu dviejų moterų nebūtų skyręs prekystalis, jos būtų stipriai viena kitą apkabinusios. Jų nesiejo jokie giminystės ryšiai, tačiau Adelė nuo pirmųjų pažinties akimirkų pamilo Defnę, tarsi tikrą savo dukrą. Kepyklėlės savininkė buvo apvalių formų, penktą dešimtį perkopusi moteriškė. Moteris vaikų neturėjo, bent jau biologinių, vyrą buvo palaidojusi prieš penkerius metus. Vargšeliai džiaugsmo teikė tik Defnė ir dar vienas jaunuolis, kurį ji taip pat besąlygiškai mylėjo, tarsi savo paties vaiką.
-        Ar galėčiau gauti tavo ypatingųjų cinamoninių bandelių? – pasiteiravo rudakė.
-        Žinoma, brangute. Kaip praėjo tavo diena? – nuoširdžiai pasidomėjo Adelė.
-        Diena, rodos, buvo niekuo neišsiskirianti, tačiau neapleidžia mintis, kad šiandien nutiko kažkas, kas pakeis mano gyvenimą amžiams, - šyptelėjo Defnė. – Juk pažįsti mane, teta, aš kuo tikriausia svajoklė ir romantikė.
-        Mieloji mano, - vienoje rankoje laikydama maišelį su bandelėmis kreipėsi pardavėja, - tu esi tobula. Niekada to nepamiršk!
Draugiškai atsisveikinusi su tetule bei mėgaudamasi vėstančiu vakaro oru jaunoji moteris grįžo į jaukius savo namus, kuriuose jos laukė ištikimoji retriverio kalytė Musė. Šioji puolė pasitikti savo mylimosios šeimininkės ir gavusi taip trokštamo dėmesio ėmėsi prašytis išvedama laukan.

Sinanas buvo vienas iš tų vyrų, į kurį buvo gera žiūrėti. Tamsiai rudų plaukų savininkas buvo itin dailus, negana to, jo sportiškas kūnas visada būdavo papuoštas tik dizainerių kurtais rūbais. Vyras labai savimi pasitikėjo ir tai buvo akivaizdžiai matoma. Daugelis moterų, su kuriomis jis susitikinėjo, laikė mėlynakį savimyla, kuris nemato nieko kito apart savęs paties. Šie žodžiai nepaprastai skaudino vyrą, tačiau šis niekada tokioms neteisingoms apkalboms neprieštaravo. Leido jam priskirti ,,plieninio vyro" etiketę. Galiausiai, juk kiekvienas nuodas turi savo priešnuodį, tiesa?! Sinanas suprato, radęs savo priešnuodį tada, kada pastebėjo vaikų aikštelėje sėdinčią nepaprasto grožio būtybę. Mėlynakis negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo nepriekaištingos šviesiaplaukės laikysenos. Labiausiai jaunąjį vyrą sužavėjo nepažįstamosios plastiškumas ir tvirtai žengti žingsniai, avint nepaprastai dailius aukštakulnius. Jam buvo gaila tik to, jog likimas taip greitai juos išskyrė. Jeigu Sinanas būtų buvęs dizaineris, jis būtų sukūręs neregėto grožio suknelę, kuri tobulai tiktų jo naujajam susižavėjimo subjektui. Deja, mėlynakis nebuvo dizaineris, jis tik tvarkė įmonės finansus ir atlikinėjo visus, vadovaujančiam asmeniui priskirtus, darbus.
Išskirtinai pakilios nuotaikos tamsiai rudų plaukų savininkas pasivaikščiojo po pakrantę svarstydamas, ar likimas dar kada nors leis jam išvysti tobulumo ikoną. Prieš grįždamas į darbą, tęsti naktinių darbų, savimyla laikomas vadovas užsuko į savo mėgstamą kepyklą.
-        Labas vakaras, mano mylimiausioji, - linksmai pasisveikino su kepyklos savininke.
-        Ak, mano vaikeli, - puolė Sinanui į glėbį ši. – Senokai manęs nelankiai, - papriekaištavo.
-        Atleisk, tetule, juk pati žinai, daug dirbu.
-        Sūneli, tu per daug dirbi, visai savęs netausoji.
Vyras nieko neatsakė, tik, linksmai ir nuoširdžiai šypsodamasis, pasiėmė maišelį ir užėjęs už prekystalio į jį ėmė dėtis cinamonines bandeles. Šios buvo jo mėgstamiausios.
-        Sinanai, pažvelk į mane, - švelniai paprašė tetulė.
-        Klausau tavęs, mano brangiausioji, - meiliai atsiliepė šis.
-        Kas nutiko? Kodėl tu toks laimingas?
-        Radau savo priešnuodį, tetą, na, o dabar, tau leidus, grįšiu į darbą.
Mėlynakis pabučiavo moteriškę į abu skruostus ir, nešinas maišeliu, kupinu bandelių, išskubėjo atgal į biurą. Pirmą kartą, po daugybės slapstymosi metų, jam, buvo maža nakties darbe.