Būk mano, meile

2 skyrius

Tekančios saulės vaizdas užburiantis, atimantis amą, o kartais kupinas naujų vilčių, lūkesčių, svajų. Šis saulėtekis buvo naujasis Defnės įkvėpimo šaltinis. Moteris savo slaptajame eskizų sąsiuvinyje piešė dailią, gundančią, tačiau tuo pačiu metu ir gaiva dvelkiančią, išskirtinio kirpimo suknelę. Jaunoji dizainerė nebijojo eksperimentuoti kurdama naujus modelius. Deja, jos kūriniams išvysti dienos šviesą nebuvo lemta, bent jau kol kas. Šviesiaplaukės tėvai buvo įžymūs dizaineriai, todėl ji taip ir pabijojo kam nors parodyti savo nupieštus eskizus. Rudakė norėjo, jog jos darbai būtų pripažinti tik dėl pačios talento, o ne garsios pavardės.

Tuo tarpu Sinano nuotaika vis bjuro. Viršininkas niekaip negalėjo suvokti, kodėl tokiose įžymiose mados namuose nėra tikrai talentingo dizainerio. Mykolo, vietinio dizainerio, sukurti modeliai buvo gražūs, mažesniems įmonėms gal net nuostabūs, tačiau, mėlynakio nuomone, jie buvo nuobodūs. Jis negalėjo apšaukti darbuotojo, nes jis savo darbą atliko laiku ir pakankamai gerai, tačiau savyje vis labiau niršo, jog eskizai neperteikia jokio jausmo.
Kada darbuotojai susirinko į biurą ir ėmė vykdyti savo pareigas, Sinanas, susikrimtęs dėl netobulos ,,Rudens kolekcijos", išvyko namo.

Gyvendama savarankiškai Defnė privalėjo dirbti. Jaunoji moteris dievino meną ir vaikus, todėl dienomis ji dirbo vietinėje mokyklėlėje dailės mokytoja. Užmokestis, žinoma, nebuvo labai didelis, tačiau šviesiaplaukės reikmėms jo pakako. Rudakė buvo puiki mokytoja. Ji niekada nesakydavo vaikui, jog šio piešinys yra prastas ir jam niekada nepavyks pasiekti aukštumų mene. Mokytoja tikėjo, kad patys tyriausi talentai slypi tuose, kuriuos daugelis nuvertina pirmiausiai.  Galbūt todėl moteriai taip ir patiko dirbti su vaikais, nes šie tyri ir atviri naujiems eksperimentams.

Kol Defnė atsipalaidavusi mokė mažuosius menininkus, Sinanas ruošėsi miegoti nejaukiuose ir jam vis dar svetimuose namuose. Vyras niekaip nerasdavo ramybės moderniai įrengtame name. Galvoje sukdavosi per daug minčių. Naktimis sienos slėgdavo, versdavo sapnuoti košmarus, dusindavo. Vienintelis būdas vienatvės kamuojamam vyrui pailsėti buvo miegoti dienomis. Saulės šviesa buvo vienintelė apsauga nuo vidinį pasaulį užgrobiančio blogio. Nerami širdis vertė Sinaną būti ,,plieniniu vyru", mirštanti siela šaukte šaukėsi savo priešnuodžio.

Jaunosios mokytojos vakaras buvo jau seniai suplanuotas. Draugės vedėsi Defnę į naktinį klubą, pamiršti visus rūpesčius ir jaunatviškai pašėlioti. Rudakė niekada nebuvo vakarėlių siela, tačiau kuo puikiausiai žinojo ir tai, kad negali visus vakarus praleisti su Muse savo jaukiuose namuose. Galiausiai, juk ji norėjo sukurti savo šeimą, o visą laisvą laiką praleisdama viena, moteris to padaryti nesugebės
Šviesiaplaukė šį vakarą norėjo atrodyti gundanti ir pasitikinti savimi, tad nusprendė vilkėti baltą, šilkinę palaidinę ant itin plonų petnešėlių bei juodus, gražiai prigludusius džinsus. Defnei patiko kurti sukneles, jomis žavėtis, tačiau pati jas vilkėdavo labai retai. Rudakė vilkėdama suknele jausdavosi labai nepatogiai, nepasitikėdavo savimi. Todėl nematė prasmė jomis savęs kankinti. Jaunoji moteris ilgai svarstė, kokie aukštakulniai labiausiai tiktų šį vakarą, ir, galiausiai, nusprendė avėti baltus aukštakulnius batelius, atviru priekiu. Savo medaus spalvos, ilgus plaukus susirišo į nepriekaištingą ,,arklio uodegą", akis išryškino tamsiais akių šešėliais, o lūpas pasidažė sodriai raudonu lūpdažiu. Stovėdama priešais veidrodį mergina vertino savo atvaizdą jame. Defnė niekada nesielgdavo nepadoriai, neprovokuodavo savo išvaizda aplinkinių, tačiau šį vakarą nusprendė nesegėti liemenėlės, nes palaidinės atvira išvaizda ir gili iškirptė tam prieštaravo.

Sinanas niekada nesuprato žmonių, kurie eidami į klubą rengdavosi itin prabangiai. Jam klubai asocijavosi su galybėmis žmonių, šokiais, kūnais, besitrinančiais vienas į kitą, ir prakaitu sumišusiu su daugybe skirtingų kvapų. Todėl vyras net nedvejodamas apsivilko baltus marškinius, juodus džinsus ir apsiavė juodus, stilingus, tačiau nemačiau patogius batus. Lengvabūdišką jo ruošimosi procesą nutraukė draugo skambutis.
-        Klausau tavęs, Omerai, - atsiliepė verslininkas.
-        Drauguži, mes jau klube. Laukiame tavęs. Kur tu? – žaismingai domėjosi pašnekovas.
-        Pakeliui.
-        Sinanai...
-        Ką? – pavartė akis rudaplaukis.
-        Merginos atvedė tau palydovę.  Galbūt šiek tiek ir nuobodoka, bet užtat koks kūnas.
Sinanas baigė pokalbį neatsisveikinęs ir, išėjęs kieman, įsėdo į jau laukiantį taksi automobilį. Mėlynakis šįvakar troško išgerti ir atsipalaiduoti, pamiršti kaustančią įtampą ir galbūt truputi pasvajoti apie savo paslaptingąją deivę.
Omeras, Barišas ir Sinanas buvo draugai nuo neatmenamų laikų. Jie buvo tokie artimi, jog aplinkiniai dažnai juos palaikydavo broliais. Omeras mėgsta kalbėti kaip tipinis mergišius, tačiau beprotiškai myli savo žmoną Ipeką, kurią  vedė vos sulaukęs pilnametystės. Sutuoktiniai mėgsta juokauti, jog vienas kitą pamilo dar darželyje. Barišas buvo romantikas, kuri savo staigmenomis ir švelniu elgesiu prieš kelerius metus užkariavo Zeinepos širdį. Na, o Sinanas jų grupelės vienišius, atsakingasis ir dažniausiai nepatenkintasis grupelės narys.

***

-        Omerai, dar kartą papasakok, koks tas Sinanas, - paprašė Defnė, rankoje laikydama brendžio stiklą.
-        Tikrasis Sinanas yra nuostabus, tačiau toli gražu ne visiems lemta prasibrauti pro jo ,,šarvus", todėl nenustebk, jeigu susipažinsi su nuobodžiu, rūškanu vyru, - savo pasakojimą baigė juokdamasis.
-        Beje, jis itin gražus, - porino pašnekovo žmona.
-        Labai gražu, Ipeka. Toliau girk svetimus vyrus, kai tavo vyras greta, - paerzino savo mylimąją.
Jų linksmą pašnekesį nutraukė kilęs sujudimas prie įėjimo. Draugai suvokė, jog žurnalistai užspeitė Sinaną į kampą. Barišas jau ruošėsi skubėti bičiuliui į pagalbą, tačiau Defnė rankos mostu jį sustabdė ir vienu gurkšniu baigusi gėrimą patraukė pas savo šio vakaro palydovą. Iš kur staiga atsirado ši drąsa ji ir pati nežinojo, tačiau juste juto, jog dabar jos eilė veikti. Moteris priėjo prie mėlynakio tą akimirką, kada jis privalėjo atsakyti į ką tik užduotą klausimą apie jo viengungystę ir ,,plieninę širdį". Nežinia kieno pastūmėta šviesiaplaukė kreipėsi į svečią:
-        Sinanai, mielasis, vėluoji.
,,Plieninio vyro" veide atsispindėjo nuostaba ir susižavėjimas, tačiau rudakė daugiau nekalbėjo, ilgiau nebelaukė ir ėmėsi veiksmų. Savosiomis lūpomis prigludo prie jojo. Tamsiaplaukis nedvejojo nė akimirkos. Viena ranka apglėbė savo deivės liemenį, o kita prilaikė jos galvą. Tokioje pozoje moteris neturėjo nei menkiausios galimybės ištrūkti iš savo partnerio glėbio. Bučinys buvo aistringas, jame persipynė ilgesys, tačiau nežinia kodėl, nes jie dar niekada gyvenime nelietė vienas kito, nepagrįstas, tačiau vis labiau kurstomas pyktis ir nesuvaldoma aistra, kuri, rodos, tuoj pražudys abu. Du nepažįstamieji vienas nuo kito atsitraukė tik tada, kada galutinai pritrūko oro. Giliai kvėpuodami netolo vienas nuo kito, kol ,,nepasipylė" naujieji reporterių klausimai. Tuomet du atsitiktinai susitikę žmonės, nebyliai sutarę vaidinti mylimuosius, susikibę už rankų patraukė į klubo vidų. Sinanas buvo patenkintas tokia netikėta įvykių kryptimi. Kaip galėjo nesijusti laimingas, laikydamas savo paslaptingosios deivės ranką?! Mėlynakis buvo pasiryžęs padaryti viską, ko tik prireiks, kad jo mūza nepradingtų.