PROMO
Niekada nemaniau, jog man teks palikti savo miestą, ten kur nemažai laiko. Vargu ar prieš kelis mėnesius būčiau pagalvojusi apie tai. Vietoj to būčiau tiesiog nusijuokusi iš tokio pasakymo. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Mano mama iš Anglijos, su ja kalbuosi angliškai, tačiau mano tėvas ispanas su juo ispaniškai. Atrodo keista, gyveni Ispanijoje, kalbi su mama angliškai, o su tėvuispaniškai. Tačiau mano tėvai susipažino ir tuo metu atrado savo 'laimę kartu'. Jie susituokė ir susilaukė manęs. Ar gi ne puiku, aš augau, viskas klostėsi puikiai, ligi šiol, tačiau kuo toliau tuo tėvai imdavo nesutarti, galbūt tai kitų tautų skirtumas. Kol galiausiai jie susipyko ir nutarė skirtis. Pirmąsias savaites būdavo sunku suvokti, jog mano tėvai skiriasi. Tačiau laikui bėgant pamažu suprantu galbūt 'jie nebuvo sukurti vienas kitam'... Ir tada mama nusprendė grįžti į Angliją. O aš su ja.
"Adiós papá, te amo". [Iki tėti, myliu tave]
Atsisveikinau su tėčiu, bei nuskubėjau į oro uostą su mama.
"Viskas gerai?" Paklausė manęs mama.
"Yeah, tiesiog žinai sunku palikti šią vietą"
"Anglijoje tau patiks, ten irgi yra tavo mėgstamų parduotuvių, ar Starbucks." Nusišypsojo mama.
"Taip, žinoma" Taip pat šyptelėjau, galbūt tai nauja pradžia.
Liko tik valanda iki skrydžio. Labai jaudinuosi, nežinau kodėl. Galbūt dėl to, jog pirmą kartą skrisiu lėktuvu, ar dėl naujos vietos. Galbūt aš baiminuosi dėl draugų, naujų žmonių... Ar aš ten jų susirasiu? O gal manęs ten nemėgs ir aš būsiu 'atstumtoji'.
"Širdele, ar norėtum pavalgyti, ketinau eiti į kavinę, šio bei to užkąsti..." Paklausė mama išsklaidydama mano mintis.
"Taip, manau aš išalkau." Nusišypsojau mamai.
"Puiku, galime eiti, kol liko laiko iki skrydžio."
Tempiau lagaminus paskui save, kadangi jau ėjome link vartų. Mano pilvas buvo pilnas nuo tortilijų, bei sulčių.
"Nagi, brangioji, paskubėk lėktuvas nelauks." Mano mama turėjo gerą huromo jausmą, nepaisant, kad kai kurie juokeliai būdavo visai nevykę.
"Mamá lo siento." [Mama, atsiprašau] Mama tik nusijuokė iš mano pasakymo, aš visada ją pralinksminu pasakydama kažką ispaniškai.
Pagaliau sedėjome lektuve.
"Kaip tu?" Paklausė mama.
"Viskas gerai, tiesiog nekantrauju, kol nusileisime." Pasakiau mamai, kad ši nesijaudintų dėl manęs. Nors iš tiesų jaučiausi keistai, mane vis kamavo klausimas apie mokyklą. Mama sakė, jog mokykla gera ir kad neturėčiau nerimauti. Pasak jos, visi draugiški. Mama turėjo draugų tame miestelyje, kuriame gyvensime. Tai - Holmes Chapel, jei gerai prisimenu.
Kažkas bakštelėjo į šoną.
"Ella, lėktuvas tuoj leisis." Net nepajutau, kaip buvau užsnūdusi.
Lėktuvui palietus žemę visi pradėjo ploti, taip praskaidrindami mano nuotaiką, tai atrodė išties linksmai.
_________________________________________
