Kritusiuju Aušra (2Dalis)

1 Skyrius

Slinko minutės lyg valandos, kurios ištisas dienas laukimo pavertė amžinybe. Kiekviena diena buvo lyg kančia laukti ir nieko nepadaryti, negalėti nė kažkuo būti naudingai.

Nuo tos dienos kai susigražinau brolį ir praradau Gabrielių praėjo mėnuo. 31 diena laukimo ir nežinios. 730 valandų stebėjimo pro langą ir laukiant žinių mane varė iš proto. Sėdėdama stebėjau kaip diena pakeičia naktį, o naktis dieną. Stebėjau kaip draugai vis išvyksta ir vėl grįžta be naujienų, kaip krentančios snaigės nukloja žemę minkštu sniego patalu. Stebėjau kaip mažylis Eduardas linksmėja, o Rėjus vis labiau nyksta akyse.

Rėjus. Jis pasikeitė, paliko agresyvus ir piktas. Nieko nebeprisileidžia, o ypač – manęs. Ir tik Aferilė randa būdą kaip jį pamaitinti, nuo tada kai grįžome, jiedu suartėjo, kaip ir aš su Jeriu - tapome draugais.

Mačiau, kad jam neramu, jutau kaip kasnakt jis kažkur išeina, o kai grįžta būna prastos nuotaikos.

- Brangioji,- išgirdau kaip į mane kreipiasi močiutė.

- Taip,- nė nepasukusi galvos nuo lango atsiliepiau. – Kas nutiko?

- Mieloji, nebegali daugiau taip sėdėti ir laukti.- Ji priėjusi paglostė mano ataugti spėjusius plaukus.- Jei dar bent dieną sėdėsi ir tiek mažai valgysi- susirgsi.

Akies krašteliu pažvelgiau į jau atvėsti spėjusį maistą.

-Megan, ar girdi ką sakau?

- Pavalgysiu,- pažadėjau ir toliau žvelgiau pro langą, vis kažko tikėdamasi.

Kambarys kuriame buvau, buvo į pietus – į Ratono pusę. Į tą pusę iš kurios vis vyliausi sugrįžtant Gebą.

Kasnakt pabundu nuo vieno ir to paties sapno, kuris mane kankina nuo sugrįžimo.

Sapnuoju kaip ar Arzonas paliepia savo angelams mane sumušti, kaip kiekvienas smūgis vis daugiau sulaužo mano kaulų, o vos prieš mirtį pamatau, kaip jis tuo pačiu kardu, kuriuo nudūrė mane, perrėžia Gabrielių pusiau. Matau kaip jo burna paplūsta krauju ir nuo jo sakinio:

- Per tave - aš miriau.

Pabundu išpilta prakaitu ir veidu paskendusiu ašaromis. Širdis daužosi taip smarkiai, lyg tuoj sustos ir viskas pasibaigs. Po to guliu ilgai, galbūt,   net kelias valandas kol nusiraminu, tačiau nebėra prasmės vėl miegoti, nes švelnios patalynės kraštus glosto švintančios saulės spinduliai.

Kaip ir dabar sėdžiu prie lango iki tol kol mėnuo nušviečia mano veidą.

- Megan,- išgirdau Eduardą kviečiant mane. Trumpai išsiblaškiusi pažvelgiau į broliuką, jis nusispyręs savo batukus priėjo prie manęs ir paprašė pasisodinti jį ant kelių. – Ar mamytė su tėveliu grįš?

Ne. Norėjau pasakyti, bet žinojau, kad toks mano atsakymas nebus malonus, tad žvelgdama į mėnulį svarsčiau kokie žodžiai ir koks paaiškinimas būtų teisingiausias.

- Edi, - nurijau gerklėje susikaupusį gumulą.- Noriu tau kai ką papasakoti, Bet turi pažadėti, kad būsi didelis berniukas,- mažylis vos vos linktelėjo galvelę.- Matai?- pirštu parodžiau į žvaigždėtą dangų,- ten yra mūsų tėveliai, jie mus stebi ir saugo.

- Bet kaip jie ten atsidūrė?- Edis prilėkė prie lango ir pasistiebęs bandė geriau pamatyti žvaigždes.

- Jie ten nukeliavo, kad galėtų mus saugoti, dėl to mes jų nebepamatysime ir nebegalėsime girdėti.- Mačiau kaip brolis stebi kiekvieną žybsnį danguje,- bet tu gali su jais kalbėtis kada tik panorėsi.

Pakilusi nuo kėdės, priklaupiau šalia Eduardo, švelniai priglaudžiau savo galvą prie šalia jo nugaros ir klausiausi kaip ritmingai plaka brolio širdutė.