Kritusiuju Aušra (2Dalis)

3 Skyrius

Tai buvo Jeremielius.

- Kokia tu sustirusi, - daugiau nieko netaręs jis mane apglėbė dar tvirčiau. Pajutau kūnu kylančią šilumą, kaip kiekvienas neuždengtas lopinėlis nustoja drebėti, kaip krūtinę užlieja kaitra.- Ką čia veiki?

- Nieko,- pasakiau, bijojau papasakoti draugui apie tai kas čia nutiko, apie tai, kad mačiau mamą ir tai kad ji su manimi kalbėjo.- Prašau, pasakyk, kad turi kokių nors žinių.

Jutau kaip vaikinas nurijo seiles, turbūt svarstydamas ar man verta pasakoti apie tai ką sužinojo.

- Prašau tavęs, - maldavau visiškai praradusi viltį.

- Megan, - vos jam ištarus mano vardą, iš jo intonacijos supratau, kad žinios nėra geros.- Manau, tau geriausia jį pamišti.

Ką?!

Šie žodžiai mane šokiravo, kaip jis gali manyti, jog pamiršiu žmogų, kuris išgelbėjo mane ir mano brolį, kad pamiršiu žmogų, kuriam atsivėrė mano širdis ir siela.

- Pamiršk tai.

- Megan, ir tau, ir jam bus taip geriau.

- Tu turbūt juokauji?- Paklausiau netikėdama tuo ką išgirdau.

- Ne, - trumpai bet tvirtai nukirto jis.

- Jei kažką žinai – pasakyk, kad ir kas tai būtų, - Paprašiau. – Aš ištversiu.

- Jis nebegrįš, Megan, - Jeris lėtai nuėjo prie kalno krašto.

- Ką turi omenyje? – Paklausiau žengdama artyn draugo, mintyse pradėjus suktis blogiausiems variantams vyliausi geriausio.

- Aš jį radau – jis perėjo į jų pusę.

- Nesuprantu, - negalėjau suprasti ką jis nori pasakyti, tai atrodė neįtikima.

- Jie jį kankino, nukirto jo abejus sparnus ir pakabino, kaip kokią vėliavą. Jie jį kankino, lyg kokį nieko nejaučiantį daiktą, lyg bejausmį padarą.

Mano mintys šokinėjo nuo vieno jo pasakyto sakinio iki kito. Negalėjau patikėti, kad jis pasidavė, negaliu ir nenoriu suprasti, kad jis nuleido rankas. Pati nė nepajutusi, kaip pradėjau trauktis atgal nuo Jeremieliaus ir kojoms užkliuvus praradusi pusiausvyra pradėjau kristi žemyn. Mačiau kaip žvaigždžių nusėtas dangus dingsta už mano, vėjo taršomų, plaukų.

- Megan! – Išgirdau Jeremieliaus balsą.

Pajutau kaip draugo rankos mane apglėbia ir kojos saugiau prisiglaudžia prie šaltos žemės. Nubraukęs mano susitaršiusius plaukus nuo veido pažvelgė į akis.

- Ką tu po galais darai? – Jeris pradėjo ant manęs šaukti ir jo veide atsispindėjo tiek pykčio ir nevilties. Skruostai užsipildė raudoniu, o vyzdžiai susitraukė iki vos pastebimų taškelių. Jis buvo taip arti, kad jutau net iš jo lūpų sklindančius garus.

Nebepajėgiau daugiau taip laikytis ir pasidavusi pajutau, kaip mano skruostais krenta ašaros. Negalėjau, o gal turbūt nenorėjau patikėti, kad nebėra jokios galimybės jam padėti, kad jis pasidavė ir nebekovoja. Kad nenori grįžti pas mane.