Kritusiuju Aušra (2Dalis)

2 Skyrius

Pabudau nuo keisto garso prie lango. Akimirką įsitempiau manydama, jog tai Gabrielius, širdį suspaudė kai pribėgusi prie lango supratau, kad tai tik medžio šaka daužosi į stiklą blaškoma vėjo gūsių.

Staiga prisiminus sapną - širdis nusirito kažkur žemai, rodos, lyg prasmego kiaurai mane, nes tai buvo pirmas geras sapnas po tiek laiko. Sapnavau, kad užlipusi ant kalno, esančio šalia namų, radau Gabrielių. Jis buvo sveikas ir nesužeistas, jam už nugaros plazdėjo jo dideli, galingi balti sparnai. Jo veide žaidė šypsnys, o plaukuose atsispindėjo saulės spinduliai. Pribėgusi arčiau, nė nedvejodama puoliau į glėbį, kuriame pasijutau saugi ir rami. Jis švelniai glostė mano nugarą ir lengvais bučiniais apdovanojo mano plaukus. Jutau jo kvapą – cinamono maišyto su muskuso ir ką tik pražydusių rožių aromatu, jo kūnas buvo toks šiltas, kad pučiantis žiemos vėjas, nė kiek nešaldė mano odos. Tačiau sapnas tuo ir pasibaigė, palikdamas mane su skaudančia širdimi.

Grįžusi į lovą, atsirėmiau į už manęs esančią atramą ir žvelgiau pro langą, kur matėsi žvaigždėtas dangus.

Kiekviena žvaigždė buvo išsidėsčiusi tobulu atstumu nuo kitos, o gerai įsižiūrėjus galėjai įžvelgti tam tikrą paveikslėlį ar ornamentą.

Nė pati nepajutau kaip vėl pakilusi nuo lovos, basomis išėjau prie kalno. Nejutau, nei kaip šaltas sniegas apglėbė mano basas kojas, nei kaip skvarbus žiemos vėjas glostė mano pusiau apnuogintą kūną. Žinojau tik vieną – turiu ten būti, nes kažkokia keista jėga mane traukė ant kalno viršūnės.

Žingsnis po žingsnio kopiau slidžiu taku aukštyn, tik vis praslystančios kojos priversdavo mane parklupti. Nepasidavusi kopiau aukštyn ir kaskart žengusi žingsnį į priekį, jutau kaip žvarbus oras užpildo mano plaučius – lyg trumpą akimirką sustingdydamas mano viduje tūnančią sielą.

Vos pasiekusi viršūnę – parklupau, žvelgiau į savo rankas gulinčias ant balto sniego, jos buvo sustirusios ir šiek tiek pamėlusios nuo šalčio. Palengva mane apėmė šiluma, ji apgaubė visą mano kūną ir rodos toje vietoje, kurioje klūpėjau – nutirpo sniegas ir sužalėjo žolė, tokia minkšta it kokia puriausia ir minkščiausia paklodė. Rodėsi kad užuodžiu gėles ir girdžiu paukščių giesmes. Visa tai supo mane it koks skydas.

- Megan,- išgirdau į mane kreipiantis.- Mieloji.

Trumpą akimirką pagalvojau, jog su manimi kalbasi mama, atsklindantis balsas buvo toks panašus, jog prisiminus ją, širdį užpildė netekties skausmas.

- Mama?- dairiausi aplink, bandydama išvysti pažįstamą veidą, bet nieko šalia nebuvo – ant viršūnės buvau visiškai viena.

- Mieloji – tu tokia stipri, - jutau ją šalia ir tuo pat metu prieš mane sušvito akinama šviesa, privertusi mane nusukti žvilgsnį į šalį. Giliai širdyje supratau, kad tai Ji.- Būk tokia stipri ir tvirta, nepasiduok,- prisidengusi akis prisiverčiau pažvelgti į mama, ji buvo tokia nežemiška ir tokia nuostabi, vos ją išvydus, mano sielą užplūdo ilgesys ir meilė, skausmas ir viltis.

- Aš pavargau ir nebeturiu jėgų,- prisipažinau.- Mano širdis plyšta nežinodama ar jis sveikas ir ar nepasidavė kovoti, kad grįžtų pas mane...

Bet po šių mano žodžių, jį, ar bent ta jos dalis, kuri čia buvo – dingo. Mane apglėbė tamsa ir šaltis, nebejutau nei šilumos, nebegirdėjau nei paukščių, nei nebegalėjau užuosti gėlių. Jutau tik vėją stingdantį mano kūną.

- Megan, - vos išgirdusi savo vardą, pajutau, kaip mane apglėbia tvirtos rankos ir kaip švelnios plunksnos glostė sustirusi kūną.- Ką tu dari?