Kritusiuju Aušra (2Dalis)

8 Skyrius

Šūvis rodos apkurtino mane, vaizdiniai prieš mano akis judėjo, lyg tyliame filme... Mačiau kaip krauju paplūdusi močiutė sukniumba ant žemės. Mačiau kaip senelis išvisų jėgų draskosi bandydamas prisiartinti prie mirštančios savo žmonos.

Kai tik Džošo vyrai įgrūda senelį mašinon atgavau amą ir bėgte pasileidau prie močiutės, kuri vis dar kvėpavo, sunkiai bet kvėpavo.

- Močiute, - parklupusi bandziau susivokti iš kur teka kraujas. Tačiau ji spėjo taip greitai nukraujuoti, jog niekaip neradau žaisdos. - Jerai !!! - Sušukau. - Padėk ! Negaliu surasti žaizdos ir jos užspausti,- tik rankoms beviltiškai ieškant, supratau jog mane apėmęs drebulys - tai mano isteriškas verkimas.

- Me...- prabilo močiutė. - Surask jį...

Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, po kurių ji tiesiog visiškai suglebo. Atrodė mačiau kaip iš jos išeina siela, palikdama dar vieną didžiulę skylę mano širdyje.

- Megan,- išgirdau Jerio balsą atsklindantį lyg iš tūkstančio mylių. Jutau kaip jo rankos mane apglėbia.

- Ne !!!

- Jos jau nebėra, ji išėjo...

- Ne, ne, ne,- vis kartojau nesitraukdama nuo močiutės.

- Tu jai jau nebepadėsi, jos nebėra.

Jo žodžiai skambėjo it kokio skustuvo ašmenys, vis gilyn ir gilyn besirėžiantys į mane.

- Leisk man, - iš kažkur atsirado Aferilės balsas, liūdnas ir užjaučiantis, ir tai mane dar labiau supykdė.

- Eik šalin ! - surikau. - Tu jos net nemėgai !! - Rėkiau, rodos net ne savo balsu. - Pasitrauk !

- Megan, - pajutau kaip švelnios rankos suima mane ir pakelia, o mano išdavikas kūnas net nesipriešino atitraukiamas nuo mirusios senelės.

- Tai tavo kaltė, - atsklido piktas ir pagiežingas balsas, Rėjaus balsas. - Tai tu dėl visko kalta, tai tu turėjai buti, o ne ji. Nei vienas iš mūsų.

- Nereikia, - piktai atkirto Jeremielius.

- Jis teisus, - pasakiau, vos tik pajutau minkštą patalą po savimi, kuris atrodė sugeria visą mano skausmą. Po keletos sekundžių pajutau ir mažas rankutes apsikabinančias mane iš už nugaros. Prisivertusi atsisukau į broliuką ir stipriai suspaudžiau savo glėbyje. Ašaros lėtai riedėdamos tapsejo ant pagalvės virs Edžio galvytės.

- Dieve, - kreipiausi į tą, kuris vienintelis galėjo mane išgirsti. - Kodėl atemi iš manęs tuos, kuriuos labiausiai myliu, kodėl pasiimi juos o ne mane ? Kodėl tai negalėjo būti mano akys ? Mano sparnai, mano gyvybė?-Tačiau atsakymo neišgirdau tik garsią tylą, kuri negailestingai spengė mano ausyse...

Naktį prabudau visa išprakaitavusi, rodos kiekvienas mano rūbo lopinėlis buvo permirkęs kiaurai. Pakilusi ir atsisėdusi ant krašto, pažvelgiau į ramiai tebemiegantį broliuką.
Jis atrodė toks ramus, toks tyras, bejėgis, jog norėjosi užbarikaduoti namus nuo visų, net nuo manęs pačios.

Staiga išgirdau šnaresį už lango. Tyliai atsistojusi priejau ir šiek tiek pravėriau sklendę.

- Jie ... ieško... - atsklido Jerio balsas. - Jie... Megan... Negrįžk...

Tegalėjau girdėti Jerio balsą, bet širdis vertė išeiti laukan.

Vos žengusi porą žingsniu laukan išvydau porą keistos formos sparnų. Jie atrodė lyg sulūžę tačiau tas, kuriuos juos turėjo sugebėjo skristi. Sparnams plasnojant manęs link atsklido lyg surudijusių vyrių garsas. Šiam garsui pjaunant mano ausis, prieš mane išdygo Jeris.

- Kaip tu?