Life is dead?

Mokykla

Pirmieji metai mokykloje, kai kurie jos laukiame, kai kurie jau ėjome į darželius prieš tai.

Ateiname į mokyklą, dar nežinatys, kas čia bus. Bijantys visų.

Bet tuo pačiu norintys susipažinti, galbūt susidraugauti.

Tai naujas mūsų etapas, nauji išgyvenimai.

Juos mūm sukuria, tai pat kiti žmonės. O galbūt mes dėl to kalti?

Žinot, jau maži maži vaikai parodo, kokie jie gali būti skirtingi.

O kai ateini į mokyklą, vėl tai pastebi.

Gali ateiti į tą pačia klasę du vaikai ir jų abiejų tėvai geriantys, jie abu neturėjo daug pinigų. Žaidė su senais žaislais.

Bet jų istorija tik tokia pati. Nes jie tokie skirtingi. Vienas vaikas bijo visko, bijo prisileisti ką nors. Stengiasi būti draugiškas. Vis tiek susidraugauti.

O kitas vaikas tampa mušeika, nori savo namų liudesį sutelkti į kitus, pradeda šaipytis iš kitų. Bando būti valdovas. Ir tai pradeda vykti jau nuo pirmųjų klasių.

Ir jų istorijos tik vienodos, bet elgiasys visai kitoks, ir man vėl įdomu, kodėl taip įvyksta? Kodėl jie tokie skirtingi?

Matyt vėl norėtusi, pakalbėti su abiem pusėm ir sužinoti, kas juos taip priverčia taip elgtis?

Ir atėjus į mokyklą vieni laimingi susidraugauja iš kart. Susiranda draugų.

Kiti tampa tie žinot ereliukai, kurie nori visus skriausti. Bet susiranda tokių pat draugų. Ir bando visus užgaulioti.

Ir būna tylianiai, kurie nežino, ką daro iš vis toje mokykloje.
Stengiasi būti laimingi, ieškotis draugų. Bet dažnai būna atstumti ir niekas į juos nekreipia dėmesio.

Mano pirmieji metai mokykloje buvo nesamoningi, tada aš pajaučiau, ką reiškia, kai vaikai pradeda skirstyti visus. Ir kadangi vaikystėje, to nepatyriau. Tai mokykloje patyrus, labai sunkiai tai priėmiau. Buvau visa labai naivi. Ir tikėjau, jog galiu susirasti draugų. Tikėjau, kad man pavyks būt mokykloje laimingai. Gaila. Nepavyko. Aš vis dar naivi. Aš tada galvodavau, jog čia aš kalta. Jog su manimi čia negerai. Kad aš nemoku bendrauti. Mano klasėje buvom tik 3 mergaitės. Ir dvi mergaitės gerai sutarė, tik susitikusios tapo geriausiomis draugėmis. Jos dažnai man pasakodavo istorijas, kurios būdavo išgalvotos, o aš tikėjavau, po to juokdavosi iš manęs. Pas Viena iš mergaičių tėvų, dirbo mano mama. Todėl ji jautėsi viršesnė už mane. O aš tai leisdavau. Ir aš šypsodavaus, jau pirmoje klasėje melavau, visiem, jog man viskas gerai. Net sau melavau. Bet pirmos klasės pabaigoje, patekau į vaikų namus. Į kitą pasaulį. Į kitą išgyvenimo etapa, kurį turėjau įveikti.