Life is dead?

Mastymas

Labutis visoms :3.
Aš atėjau su savo pamastymais. Jie gali būti nerišlūs, jie gali neturėti normalios prasmės net gi.

Bet tai yra tiesiog mano pamastymai.
Aš dažniau mėgstu skaityti. Aš mėgstu klausytis žmonių. Nei rašyti. Ar kalbėti.

Man patinka klausyti kitų pasakojimų. Patinka išgirsti jų išgyvenimus. Atsiliepimus. Ar mintis, kurios jiem šauna. Bet kai reikia, man atgal tai atsakyti aš nebemoku.

Todėl ir čia neapsireiškiu dažnai. Iš pradžių dar bandžiau savo siela atverti atrodo. Bandžiau savo išgyvenimais paskatinti jūdėti jus toliau.

Nes aš, kad ir kaip nenorėčiau, bet tikiu, jog yra žmonių, kaip aš. Kurie sulenda į serialus. Į wattpad. Kad atsitrauktų nuo tikro gyvenimo.

Kad pasinertų į kažką geresnio. Kažką kito žmogaus, o ne jo.

Ir tai niekad nebuvo gerai. Nu man tai padeda tik kol aš ten esu. Bet kai išlendu iš interneto platybių, aš jaučiuosi dar labiau išsidraikius. Išsibarščius.

Manau, galima pamatyti iš mano perskaitytų istorijų skaičiaus, kaip aš įlendu į wattpad pasaulį.

Ir tikrai manau, jog yra ir tokių žmonių. Kad ir kaip nenorėčiau.

Išsibarsčiusių žmonių viduje. Nežinančių ko nori iš gyvenimo. Ar ta akimirka nesuprantačių ką iš vis veikia tam pasaulyje.

Ir tai žinot liudina. Aš dažnai žmonėm noriu tik gero. Net ir žmogui, kuris man norėjo blogo. Ta akimirka norisi prakeikti jį. Bet praėjus tai akimirkai. Palinkiu jam gero gyvenimo. Jog bent jis po velniais būtų laimingas.

O juokingiausia žinot pas mane yra. Kai žmogus ateina su savo problema pas mane. Ir sako tai va tu taip gerai gyveni. Turi tokią gražią šeima. Nenoriu gadinti tau nuotaikos su savo problema.

O aš tik nusijuokiu ir pasakau, būtų gerai, kad užtektų būti gražiam, jog turėtum gera gyvenimą.

Tai ir sužinojau, kad draugai kartais nenori kreiptis pagalbos pas mane. Nes galvoja, kad man maišys, trugdys "gerai" gyventi.

Ir kai mam po savaitės kokios pasako, kas juos slėgė. Aš taip atrodo viduj truputi įsižeidžiu. Kad ėjo pas kitą žmogų. O ne pas mane.

Ar ir pas būna tokių atvejų?

Bet šiaip atėjau čia. Pažiūrėjus "Nepatogūs klausimai su Simona Naine"

Ir siulau jūm pažiūrėti. Kiek teko gėrio yra pasakyti. Kiek daug gerų minčių.

Man ši moteris visad patiko. Jų šeima. Ir aš labai džiaugiuosi visada už juos.

Ir mane privertė susimastyti jos mintys, apie tai kaip žmonės, silpni žmonės.

Mes visi galima sakyti. Pradeda kompleksuoti dėl kitų žmonių.

Kaip žmonės susilaukia vaikų tik, todėl nes močiutės pašonėj sako, jog jom reikia anūkų. Nors tie žmonės, net nenorėjo dar vaikų.

Kaip žmonės pasako, nusipirk kitokių rūbų, nes šiti negražūs. Ir nors tau patogu su tais rūbais. Tu eini ir perki kitus. Nes juk jie pasakė.

Arba man nepatinka tavo juokas išmok normaliai juoktis. Ir tu nustoji juoktis. Nustoji garsiai reikšti savo džiaugsmą. Nes juk jiem nepatinka.

Ir būna žmonių, kurie iš paskutinių pinigų perkasi tuos kitus rūbus, nes juk reikia.

Iš paskutinių pinigų ten tvarkosi kokius kreiviasnius dantis. Nes kiti taip pasakė.

Jie tik turėjo tą nuoširdų džiaugsmą. Ta nuoširdų juoką. Ir tą iš jų nori atimti.

Ir kaip kvaila, kad mes vis dar gyvename palei kitus, mes vis dar norime, kad kitiem geriau atrodytume, o ne sau.

Paaugliam tai kalama į galvą.
Nuo mažumės yra įkišami kažkokie jų prioritetai. Jie negali susigalvoti savo.

Liudniausia tikriausiai, kai ir tėvai patys vaikam tai daro. Atima iš vaikų svajones. Liepia jiem siekti kažko ko jie nenori.

Ir taip norėtusi, kad tai būtų tik filmuose ar knygose. Bet dėja tai yra realus gyvenimas.

Kai kiti tave peikia, keikia. Yra viena.
Bet kai patys tėvai, ar seneliai išsijuokia iš tavo troškimų. Norų. Svajonių.

Neleidžia siekti to. Nes juk taip negalima.

Berniukas nori eiti studijuoti kirpėju. Negalima, kaip čia atrodysi. Čia labiau merginų svera.

Mergina nori dirbti mechanikę. Ką čia prisigalvoji? Ar visai išprotėjai? Net nebandyk.

Nu kas čia per nesamonės? Pasakykit man. Kodėl vis dar tai vyksta.

Kodėl vis dar tai yra kišama žmonės. Kodėl senesnio amžiaus žmonės nesupranta, jog viskas keičiasi. Jog gyvenimas juda. Kad nebėra prie Ruso. Kad nebėra Kolūkių. Kad reikia gyventi dabar.

Ir džiaugtis ta laisvę, kuria turime, kad galime studijuoti ta ko norime. Kad galime dirbti ką norime. Jei tik turime galimybes.

Kad reikia skatinti jauną žmogų siekti ko jis nori. Nes poto tie žmonės ir tampa tie pikti dėdės ar tetos, kaip mes vadinam.

Tada jie savo vaikam daro ta patį. Ir čia gaunasi begalybės ratas.

Turi kažkas toje giminėje tada nutraukti ta ratą. Kažkas būna pasipriešina.

O tada kaip liūdna. Jog žmogus lieka be šeimos. Nes netiko į jų standartus..

Reikia jei matai, kad kitoje šeimoje tai vyksta, galbūt labai nesikišant. Gal papasakoti savo istorija. Nebūtina žinot peikti to žmogaus įsitikinimus. Nebūtina sakyti ką blogai jis daro.

Bet galbūt savo pasakojimais priversti susimastyti..

Nes čia kitaip eina viskas ratu..
Be pabaigos.

Kai kur manau, nėra logikos mano sakiniuose. Galbūt nepabaigiau minties.

Bet čia mano mastymas. Galite ir jūs išreikšti savo nuomonę. Kur su manimi nesusitinkate. Kur kažka geriau daryti kitaip. 🤗

Su Meilei, Dovilė ❤