Life is dead?

Mamytė.

Šiandien aš po darbų jau visų.
Savaitė buvo varginanti.
Kadangi prasidėjo mano praktika.
Mano darbas/praktika yra virėjos. Tai tenka visa diena prastovėti ant kojyčių.

Vargina :/

Nu bet čia ne apie tai.
Šita Dalį noriu parašyti nuo Mamos dienos. Bet vis neprisiruošiau.

Ir šiandien suvokiau, jog jau laikas.
Ką jūs žinot apie mano Mama, tai jog ji mirusi. Ir tai, tam skyriau tik viena sakinį. Nenorėdama tam išsiplėsti.

Tai ši dalis bus mano išsiplėtimas.
Dalis bus pagrindas Mamytė. Bet nepamirškim. To pamiršto ir užmiršto Tėvelio.
Bet su juo dar iki dabar turiu dramų. Tai čia neužteks vietos :D

Tai Turėjau Mamyte. ( Nu gerai, keistas sakinys, visi ja turėjo. Juk turėjo iš kažkur gimti :D)

Augau su tėvais, kurių elgesys vertė mane suprasti apie gyvenimą labai anksti.

Nuo Tų laikų, kai prisimenu. Namie vykdavo išgertuvės.
Tėtis tada dirbdavo. O Mamytė ne.
Turėjau puikių puseserių ir pusbrolių.  Kurie mane labai mylėjo ir manimi rūpinosi.
Tai padėdavo išgyventi tas išgertuves ir turėjimą kažka valgyti.
Kai prisigerdavo mano Mama labai mėgdavo viską prikaišioti. Kas tik būdavo nors truputi blogai. Ir po to vis verkdavo labai labai. O Mano tetis niekada nepasižymėjo kantrybę.

Tai mano Mamos ašaros ir prikaišiojimai + Tėčio maža kantrybė =
Visi žinom kuo tai baigdavosi.. aš visada pasislėpdavau sesės senajame kambaryje, ir laukdavau, kol viskas baigdavosi.

Žinoma turiu ir puikių prisiminimų. Kaip Tėtis mokino važinėti dviračiu. Kaip griūdavau vis.
Bet tada prisiminus tai ateina blogas prisiminimas, kaip Tetis niekada nesutvarkė to dviračio. Nes sprogo padanga.
Ir kai reikėjo pinigų, ant alaus. Jį pardavė.
Daugiau dviračių ir nebeturėjau. Pas Tėvų.

Arba kaip laukdavau, kada Tete gryš iš darbo. Nes jis miške dirbo. Ir parneš man riešutų. Visad parvešdavo.
Susėsdavom ant fotelio. Dar tie seni foteliai būdavo. Su mediniais rėmais, ir ant tų medinių šonų su plaktuku kartu susėdę daužydavom riešutukus.

Bet tada prisimenu, kad ta Fotelį reikėjo išmesti. Nes jis buvo visas kruvinas nuo Tėčio kraujo.

Mama mane nešiojo iki pat tikriausiai nulinės klasės. Aš amžinai pavargdavau, o ji amžinai mane nešdavo :D

Po to aš tiesiog iškeliavau į vaikų namus.
Mama mane lankydavo. Atnešdavo žaislų. Maisto.
Tada pirmą ir paskutinį kartą gavau dovanų gimtadienio proga. <3

Kai išsikrausčiau pas sese. Bendravimas su Mama iš vis sumažėjo. Ji bendraudavo tik su mano sese.
O jei ten nuvažiuodavom pas ją. Ji dažniausiai būdavo girta.

Bet šita dalį norėjau parašyti apie tai, kaip įvyko mūsų paskutinis susitikimas. Ir kaip aš dar iki dabar jaučiuosi.
Aš puikiai prisimenu tas dienas. Ir.. tiesiog ir..

Kai paskutinį kartą susitikau su Mama buvo Balandžio 21.2014 m Ji pas mus atvažiavo švesti Velykų.
O žinot aš buvau paauglė. Man visad draugai buvo svarbiau už šeimą.

Ir Mamai atvažiavus aš beveik visa diena praleidau Lauke. Su draugais.
Ir vakare tik ja normaliai mačiau. Bet ir tai. Ji paklausė kaip man sekasi. Ar viskas gerai. Kaip mokslai.

Aš tada užsidariau savo kambaryje ir tiesiog piešiau man atrodo.
Ji prie manęs nebelindo. Bendravo su sese.
Tada Balandžio 22 anksti ryte ji atėjo su manimi atsisveikinti. Nes turėjo važiuoti į darbą.
( Jūs tiesiog skaitot tą pačia akimirką. O aš šita pastraipą rašau jau 20 minučių, nes negaliu nustoti verkusi.)
Ji atėjo atsisveikinti. Dar dabar atrodo jaučiu jos lūpas ant savo kaktos. Kai ji mane pabučiavo. Pasakė viso Mažyte.
O aš tik sumurmėjau.. Gerai gerai. Ate Mama.
Ir ji išėjo.
Ji atrodė tokia sveika. Atrodė, kad jai nieko neskauda.
O Gegužės pirmąją savaite atsigulė į ligoninę su 4 stadijos gimdos vėžiu.. nes pas daktarų nuvažiavo, tik tada kai nebeišlipo iš lovos.

Ir aš dar iki dabar kaltinu save. Kokia aš apgailėtina buvau dukra. Tada Mama mačiau tikriausiai po 4 mėnesių pertraukos. Bet vis tiek nebendravau su ja. Turėjau tipo svarbesnių reikalų..
Kokie ble reikalai pas 12 metų mergica.. draugai. Tik draugai..
Ir kiekviena kartą atėjus Balandžio 22. Aš atrodo pasikeičiu. Tampu jautresnė.
Silpnesnė. Labiau savęs nekenčiu.

Tada buvo paskutinės mūsų šventės..
Ir manęs į ligoninę pas ją nevežė. Nes jai buvo labai blogai jau. Kaip sesė sako dabar. Ji žinojo, kad mamos nebebus. Ir nenorėjo, jog ja prisiminčiau tokia.

O žinot koks sumautas jausmas.. aš atrodo jos nebeprisimenu.. bet tuo pačiu prisimenu.
Pilnų kontūrų mintyse nebeturiu.. bet turiu viena vienintele nuotrauka telefone. Ir tai ji perfotkinta iš tikros nuotraukos.
Ir kai pagalvoju, jog nebeprisimenu Mamos pažiūriu į ją.

Bet ten matosi tik veidas.
Ir kai man reikėjo prisiminti kokio sudėjimo buvo mano Mama. Aš nebesugebu.. aš nebepamenu. O tai taip žlugdo.. atrodo žinau, kad tokia buvo. Kad turėjau Mama. Bet kokia ji buvo neprisimenu.

Ir Birželio 13. Bus 7 metai, kai nebėra mano Mamos.
Toks ilgas laiko tarpas.
Bet tuo pačiu toks mažas..

Aš vis dar esu ta Maža mergytė, kuriai taip reikia Mamos. Man taip kartais reikia, jos patarimo. Nes atrodo nebeturiu kur kreiptis..

Šiais mėnesiais taip man sunku be jos.. tai net pradėjau juodus juokelius laidyti. Kad tik tai uždangstyčiau..
Pvz.: Gerai, kad Viltis Durniaus Motina. Aš kadangi nepasižymiu protu, bent vieną Motina turiu..

Ir tokiais juokais bandau kažkam įrodyti, kad man jos netrūksta. Kad aš jau užaugau. Ir jog iš to raskime ir juoko forma..
Bet tik aš galiu taip juoktis iš savo šitos situacijos.. Tik aš.

Tai tiek merginos.. tik tiek norėjau šiandien prisėdus papasakoti.

Atleiskit, kad dingstu. Bet matyt kitaip nemoku..
Žinokit, jei jaučiatės vienos. Aš su jumis ! ❤