Kadangi šiandien pabuvau mokykloje, atitrūkau nuo visko. Tai ir atėjo pagaliau noras pratęsti ką pradėjau.
Nes buvo tikrai sunkios savaitės, ir nieko nenorėjau, tik kaip dingti toli toli.
Taigi kur baigiau?
Aj ak taip, saulės spindulėlis mano.
Vasara praleidau su savo vaikinu, dažniau susitikdavom, įveikdavom kartu dramas namie, kurios tuo metu vyko.
Atėjo nauji mokslo metai. Vėl ta pati klasė. Ta pati mokykla. Maža mokyklėlė kur vieni kitus pažysta. Ir su vienais susipyksti su kitais bendrauji. Apkalbinėji. Tyčiojiesi. Nu kaip kiekvienoje mokykloje manau.
Gyvenau žodžiu ramiai, neskaitant sesės bėgiojimų iš namų.. tada sesės persileidimo spalio pradžioje.
Mokykloje patyčių mažiau. Vis dar nesam vieninga klasė. Bet vis tiek vienas kita karts nuo karto palaikom.
Ilgasias pertraukas praleisdavau su savo vaikinu, jis vis atvažiuodavo.
Pamokos kaip visad nesisekė gerai, nelabai man pavykdavo mokintis.
Ir tada prasidėjo mano nesamonės.
Lapkričio pabaiga. Mėnesinės tik dvi dienas ir tai teplioja tik. Pilvo apačios skausmai.
Sysiuko ėjimas, kas 20 minučių vos ne.
Įtarėm kas gali būti. Bet vis delsėm. Laukėm mėnesinių gruodžio pabaigoje.
Turėjau susirgti gruodžio 19. Nėra. Vis dar laukiam. Ir galiausiai per kalėdas susitikom su saviškiu, ir nusprendėm, jog laikas pasitikrinti.
Gruodžio 25. Sėdim mašinoj. Aikštelėj. Nes už 20 minučių turim pasiimti draugę. Ir lėkti į apžvalgos bokštą.
Atlieku ką reikia, ir laukiam. Jaudinamės abu. Kojos rankos dreba. Sumaištis galvoje. Juk po velnių, man neseniai suėjo 15.
Ką darysim jei pasitvirtins? Kaip viskas klostysis toliau?
Ateina laikas patikrinti, ir ką mes matome?
|| dvi juostelės. Ryškios dvi juostelės. Net testas iškrenta iš rankų, ant mašinos grindų.
Už 10 minučių turim važiuoti pasiimti draugės. Nepratariam nė žodžio abu. Nenorim patikėti kas įvyko. Žiūrim vienas į kitą. Man ašaros akyse. Jam tai pat.
Sumaištis mano galvoje, bet prašneku pirmą. Puolu jį raminti, kad viskas bus gerai. Jog viskas bus gerai.
Bet nežinau ką labiau raminu jį. Ar save.
Apsikabinam. Nusiraminam. Ir suprantam, jog nieko nebepadarysim. Viskas. Prisidirbom patys. Be žodžių suprantam, kad jau viskas.
Nenorim dabar apie tai galvoti. Užvedam mašina ir važiuojam pas drauge. Nusprendžiam, kad šita informacija paliekam kitai dienai. Jog šiandien per daug pasimetę kažka daryti.
Įlipus draugei į mašiną. Užsimirštam, kas katik buvo ir tiesiog atsipalaiduojam. Juk nieko nebepakeisim.
Nusprendžiam, kad linksmiau praleistume Kalėdas. Prigriebiam ir dar vieną draugą. Išvažiuojam į apžvalgos bokštą. Niekam nieko nesakom, kas vyko prieš 30 minučių.
Atsipalaiduojam, dainuojam. Durniuojam. Ir išvykstam į kelią. Praleidžiam puikiai dieną. Ir suprantam, jog dienai pasibaigus vis tiek turėsim grįžti į realybę. Bet nenorime to abudu. Todėl delsiame paleisti draugus, vis juos prišnekindami ką nors nuveikti. Bet jau 19 valandą. Draugus reikia vešti namo.
Visa nuotaika dingsta. Nes abu bijom. Bet draugai nesupranta kas vyksta. Jiem atrodo lyg viskas būtų gerai.
Paleidžiam draugus. Ir nebežinom ką daryti. Kaip pabėgti nuo to. Bet pabėgti nebegalim. Viskas. Vėl sumaištis galvoje. Vėl tylime. Atrodo vėl pasaulis sustojo.
Nežinau, kas dedasi jo galvoje. Bet jis prabyla pirmas | Juk supranti, kad šitą mažylį labai mylėsiu?| Aš tyliu. Nežinau ką pasakyti. Ką daryti. Pravirkstu. Dabar jau jis mane ramina, jau jis sako, kad viskas bus gerai. Kad man padės. Kad užauginsim jį drauge. Kad jis bus mūsų. Kad mes Tėtis ir Mama. Kad viskas bus gerai.
Susėde mašinoje, dar ilgai kalbamės, kaip viskas bus. Ką darysime. Aptariame kaip reiks pasakyti tėvam. Kaip jie reaguos. Kad turim būti pasiruošę viskam.
Nusprendžiame dar mano Sesei nesakyti. Žinant mano sese bijome, kad baigsis viskas abortu. Bijome, jog viskas pasibaigs.
Matome jog jau 22 valanda. Man laikas namo. Liepta grįžti iki 23 valandos.
Pradedame riedėti link mano namų. Vis kartodami, jog viskas bus gerai. Nugremzdam į savas mintis, tylime. Pasiekus mano namus dar karteli nusprendžiame, kad sesei dar nesakysime. Pasakysime po naujų metų.
Su ta šneka ir išsiskirstome.
Grįžtu namo. Labai bijau. Drebu. Nes žinau, kad seses vyras mane išvarys. Jis nelaikys manęs. Jis manęs nekęs. O Sesė kartu su juo. Jie nebus už visą tai. Jie tiesiog nuo manęs nusisuks.
Ką aš darysiu. Sesė tai viskas kas man likę. Ką aš darysiu. Kaip man reiks išgyventi.
Naktį praleidžiu galvodama tik apie tai. Su nežinomybę galvoje. Ir tikėjimu, kad mūm pavyks. Kad viską išgyvensim. Kad užauginsim, tą saulės spindulėli po mano širdimi.
أنت تقرأ
Life is dead?
عشوائيVisi sako, kad išbandymus gyvenimas duoda tik stipriem, nes žino, jog jie tai ištvers. Tai po velniais, kodėl tiek daug savižudybių? Vis dėl to ne toks ir Protingas tas gyvenimas. Jei nebemoka pasirinkti žmonių. Ir manęs geriau nereikėjo pasirinti..
