Life is dead?

Iš Antrosios pusės

Čia bus tas pats pusmetis, tik jis bus iš mokyklos pusės.

Žinot, kai vėl persikraustai ir čia tavo būna 5 mokykla, septintoje klasėje. Ir visose 5 mokyklose niekad nebuvai priimta. Ir pati nesupranti kodėl. Tada turėtum jau nuleisti rankas, kad viskas. Nebesistenk. Tegul būna, kaip būna.

Bet ne. Aš suteikiau viltis į tą mokyklą, aš tikėjau, kad tai gali būti mano pradžia. Jog galiu pasikeisti. Galiu įtikti. Aš tikrai su tokiomis mintimis atėjau į naująją mokyklą.

Į Mokyklą kur galvojau, kad bus mano pradžia.

Taip tai buvo pradžia. Bet tai buvo mano žlugimo pradžia.

Per ta pusmetį žlugau iš vidaus.
Mane psichologiškai labai palaužė.

Ir aš retai, kada pasakodavau kitiem, jog iš manęs tyčiojasi, jog nepriima. Suaugusiem niekad to nesakiau.

Pamenu, kai atėjau pirma karta į klasę. Kadangi klasė buvo didelė 28 vaikai.
Pirma pamoka tada buvo Anglų.
Ir klasė buvo perskirta pusiau. Vieni pas vieną mokytoją. Kiti pas kitą.

Ir tada aš pirma kartą suklydau. Niekad nemokėjau anglų kalbos. Aš dar iki dabar jos nesuprantu. Ir pirmąją mano diena mokykloje, Mokytoja sugalvojo sužinoti kaip aš moku anglų.

O aš pabrėžiu. VISIŠKAI jos nemokėjau. Man niekad ji nesisekė. O apie skaitymą užmirškim išvis. Ir ji pirmają dieną pasiulė man paskaityti.

Ir tada aš susimoviau , nieko nemokėjau. Ir ta pusė klasės lūžo juokais. Nes jie jau net atpasakodavo tekstus angliškai. O aš net skaityt nemoku. Kaimietukė atėjusi į miestą.

Tada prasidėjo visos patyčios, jog kokia aš kaimietukė. Nieko nemoku.

Bet aš žinokit vis dar nenuleidau rankų. Bandžiau su merginomis bendrauti. Sutarti. Ir jos bendravo su manimi.

Žinot labai orginalia pravardę gavau. Aš net nežinojau, ką tas žodis reiškia, kol nepatikrinau internete. Aš nežinojau, kaip tas veikėjas atrodė.

Dar ir dabar neprisimenu jo pavadinimo. Bet jei žiūrėjot žvaigždžių karus. Tai aš tas plikas, baisus gnomas buvau.

Ir mano saviverte dar labiau sutrypė. Namie nesisekė visiškai. Mokykla irgi nebepadėjo.
Nebuvo mano geroji pradžia.

Žinot kai mokykla didelė. Klasės didelės. Bet visi vis tiek daug maž žino, kas tu esi. Ir eini per ta mokyklą ir tave pastumia iš visiškai kitos klasės vaikinukas. Pradeda vadinti visaip. Ir tu nesupranti kas jis? Ir ką tu jam padarei?
Tai va taip jaučiausi visa pusmetį.

Tada nejučiom šnekant su klasioke prasitariau, jog mano Mamytė mirusi.

Ir pamenu ta dieną, kai prasidėjo tai.
Sedėjom matematikos pamokoje, ir aš sedėjau su ta klasioke. Mokytoją priekį mūsų pasodino peštuka.
Ir išėjo pas pavaduotoja ar kažkas tokio.

Ir tada jis mane visaip vadino. Ir aš neišlaikius, mečiau į jį pieštuką. Taip taip. Pieštuką. Mes braižėm tada kažką. Ir jis labai ant manęs supyko. Pataikiau į antakį.

Ir ką jūs manot, tada ir ta klasiokė susimokė prieš mane. Ir jam į ausį pasakė, jog mano Mama mirusi. Ir tai gali panaudoti prieš mane. Wow. Ane? Ko dar galima imtis prieš tokia piktybine, kuri mėto daiktus į žmones.

Paverskim jos gyvenimą dar didesniu pragaru.

Ir pamenu ta akimirka, kai jis nusišypsojo. Aš žiūrėjau į juos ir bijojau, ką pasakyti. Pagalvojau, jog gal jis susipras. Ir užtils. Bet ne.

Tada jis išsitraukė telefoną. Atsistojo prieš visą klasę ir pasakė | Šita daina, kaip tik tau, ji nuostabi |

Ir spėkit kokia daina tai buvo? Aš mintyse tada neatspėjau.

Daina buvo "Aš tikrai myliu savo mama".
Įsivaizduokit mane. Sutrypta saviverte. Namie šūdų krūva. Mokykloje esu pastūmdelė. Mano Mamytė mirusi prieš mažiau nei 10 mėnesių. Ir tada išgirsti ta dainą ir kaip iš tavęs šaiposi.
Va tada suvoki, kad čia yra tavo dugnas. Buvau visiškai nugesinta. Nebeturėjau jokios ugnelės.

Ir ką manote, jis pamatė, kaip mane tai paveikė. Jis matė, kaip susmukau kedėje ir nebejudėjau. Kai mano akys pasidarė stiklinės. Ir jis tuo didžiavosi. Didžiavosi suteikęs mano šitą skausmą.

Tai kartojosi dažnai. Į savaitę bent kokius 4 kartus tikrai vyko.

Su laiku pripratau prie to. Prie tos dainos. Ir buvo vis lengviau. Bet šilumos prieglobščio, kaip žinot neradau. Draugėm to nepasakojau.

Ir tada pirmą kartą paprašiau pagalbos suaugusiojo " Auklėtojos".
Aš jai pasakiau, pasakiau ką jaučiu. Kaip mane tai skaudina. Ir ji pasakė, jog su jais tikrai pakalbės. Žinokit to pokalbio nesulaukė nė vienas. Iki pat mokslų metų pabaigos.

Aš bėgdavau iš pamokų. Jei nemokėdavau kažko per pamoką, būdavau išjuokta. Tada tiesiog bėgdavau.

Sesė galvodavo, kad paauglystė man ir tiesiog esu siaubinga ir nesugebu net į pamokas nueiti.

Jei žinodavau, kad susimausiu per pamoką, tiesiog nenueidavau į mokyklą. Slampinėdavau po miestą. O namie rėkdavo sesė.

Ugnelė dingo. Viskas dingo.
Norėjosi pranykti. Mane taip paveikė tada psichologiškai, jog net dabar mieste pamačiusi ta buvusia klasiokę, negaliu į ją žiūrėti. Supykina.

O su tuo Vaikinu, kuris man ta jovala visa sukėlė, turiu prasilenti koridoriuje, mokykloje.

Tiesiog noriu, jog suvoktumėt kiek jūsų žodžiai, ar veiksmai gali sukelti abejonių savimi. Savo gyvenimu. Žmonėmis aplink.

O klausia kodėl tiek savižudybių. Gal, todėl, jog tokiose mokyklose mes mokinamės. Ir kasmet vaikai darosi vis žiauriasni.

Kartais atrodo, jog to žmogaus šūdinas charakteris ir jis nusipelnė, jog kažkas iš jo šaipytusi.

Bet gal jo charakteris ir tapo šūdinas, dėl tų patyčių. Dėl to, jog nebeturi ko prarasti. Todėl savo liusesį. Pyktį. Perteikia šūdinu savo elgiasiu.

Žmonės sako, kad tie kurie tyčiojasi yra tie, kurie nori išlieti savo susikaupusi pyktį ant kitų. Ir kad reikia jiem atleisti.

Atsiprašau, jūs tikriausiai nepatyrėt normalių patyčių, jei taip manot.

Tokius žmones reikia gydyti. Ne tik kalbėti mokytojam ar tėvam. Reikia vesti pas Psichologus.

Kodėl pas psichologus eina tie, kurie patiria patyčias, kodėl jiem siulo pasikalbėti su psichologu?

O tai tie, kurie sukėlė ta skausmą? Ta nora žudytis? Jiem užtenka tik pamokslo iš tėvų?
Aš manau, jog va juos reikia vesti gydytis. Nes kitokie žodžiai jiem nebepadeda.

Ir žinot jų tėvai vis tiek sako, kad jie nuostabūs. Jog jie nieko nedaro. Prašau atsimerkit. Suprantu, jog čia jūsų vaikai. Bet atsimerkit. Nes jei Tėvai juos gins. Tada tai tęsis amžinai.

Reikia atsimerkti. Paklausyti to ką sako, nešališkai.

O tie, kurie patiriat patyčias, mokykloje ar namie. Žinokit jūs ne vieni. Jei ką esu aš.

Žinau, kaip sunku yra kalbėti. Bet čia buvo mano problema. Aš nešnekėjau. Aš tylėjau ir kentėjau. Todėl patiriu, pasekmes net po 6 , 7 ar 8 metų.

Žinoma, aš bandžiau sakyti Auklėtojai ir buvau neišgirsta. Bet man nereikėjo pasiduoti. Reikėjo eiti ir kažkam dar sakyti. Reikėjo pasisodinti Sese ir jai pagaliau pasakyti.

Bet dar iki dabar. Po daugybės metų, ji vis dar nežino ką aš patyriau kiekvienoje mokykloje.

Prašau, pagalvokite prieš pasiimant peiliuką prie riešo. Prieš išgeriant tabletes. Pasikalbėkite. Išpasakokite kas slegia.

Aš jumis tikiu ! Aš nešioju kiekviena sudaužyta širdelę pas save ! ❤ aš su jumis ir žinokit. Niekad nesate vieni ! NIEKAD !