Kai tave palikau

4 skyrius

Praėjus septynioms dienoms po avarijos Arabelė jau jautėsi kūniškai sveika. Jau nebeskaudėjo papilvės ir pilvo. Nebesisuko galva. Galėjo atsisėsti ir atsitūpti. Nebeskaudėjo šlapinantis, nustojo kraujuoti. Todėl jautėsi gyvesnė.

Atsikėlusi anksčiau už kitus, ji apsivilko savo baleto pėdkelnės ir triko, užsidėjo specialias kojines, puantus, ant triko užsimetė nertą laisvą megztinį ir išėjo į nedidukę terasą.

Šį vieta puikiai jai tiko, terasa buvo nedidelė, tačiau iš lygių ir didelių lentų su mažais mažais tarpeliais. Čia buvo turėklai, kurie jai taip pat labai pravers.

Ji į ausis įsikišo ausinukas ir pasileido ramią pianino muziką, tada atliko tempimo pratimus, atsistojusi prie turėklo atliko visas septynias klasikines baleto pozicijas, tada sušoko viena solo šokį, iš prieš kelius mėnesius atlikto baleto Spragtukas. Ji jį kartojo ir kartojo, kol gavosi tobulai. Širdyje ji žinojo, kad tobulai ir gausis.

Kai baigė krūptelėjo nuo Džeko ir Linos plojimų, jie ją stebėjo. Ji išsiėmė ausinukas pro kuriuos jau nebe grojo muzika, nusišypsojo. Iš tikrųjų nusišypsojo.

- Pusryčiausi?- pasiteiravo Lina su akinančia šypsena.

- Žinoma. Tik einu persirengti.

- Pirmą kartą mačiau gyva baletą. - tarė Džekas. - Visada galvojau, kad jis neįdomus ir lėkštas.

- Buvo labai gražus šokis. - pagyrė Lina.

- Ačiū. Baletas, jis... Kaip jus ten sakėt. - ieškojo žodžiu Arabelė. - baletas yra gyvenimo būdas. Gauni scenarijų, šokių žingsnelius. Tačiau vien tai yra niekas. Baletą turi jausti, jis tarsi liejasi tau iš širdies. Baletas - uraganas jausmų, kuriuos turi suvaldyti ir išlieti taip, kad kiti pajaustų.

- Kada nors norėčiau nueiti į tikrą baletą.

- Aš suorganizuosiu. - nusijuokė Arabelė.

- Šiandien eisi kartu su manimi?

- Ne, šiandien liksiu su Lina.

Iš pradžių jos tvarkėsi, paskui kepė pyragą ir keksus. Galų galia išsivirė arbatos ir prisėdo paskanauti garuojančio balto šokolado ir laukinių aviečių pyragu.

- Pasakiškas pyragas.

- Viskas dėl tų aviečių.

Arabelė pasidėjo ant stalo telefoną.

- Tikrinami naujienas?

- Kokias?

- Apie save.

- Ne. Paskutinį kartą žiūrėjau tada, kai prašiau jūsų telefono. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

- Dar vis galvojo apie gal?

- Ne. Jau senei nebesvarstau galimybių ir ką jos būtų pakeitusios. Nėra prasmės.

- O jei jis būtų iš tikrųjų viską tai paaiškinęs po ceremonijos? O kas jei tai nebuvo taip blogai, kaip tau atrodė?

- Kas bebūtų jis man turėjo pasakyti tai prieš ceremonija. Kas bebūtų. Gal būčiau supykusi, bet būčiau žinojusi, kad einu prie altoriaus, žengiu į naują gyvenimo puslapį su žmogumi apie kurį žinau viską.

- O kas jei jis tavęs ieško? Nori tau paaiškinti. Ką darysi jei jis tave suras ir norės paaiškinti?

Arabelė atsigėrė didelį gurkšnį arbatos, paskui dar vieną. Taip lyg temptų laiką apmąstymams.

- Jei jis taip padarytu, jei tikrai norėtų paaiškinti, tikriausiai išklausyčiau.

- Tikriausiai?

- Nežinau, Lina, nežinau. Turbūt išklausyčiau.

- O kas tada?

- O tada eitume skirtingais keliais.

- Neatleistum jei paaiškintų?

- Aš nežinau, koks turėtų būti tokio, ko jis man negalėjo pasakyti. Sukau galvą, mąsčiau, kur buvo mano klaida, bet priėjau išvadą, kad ne aš kalta, kad jis man nieko nepasakė. Ne aš kalta, kad pabėgau palikusi jį. Aš jo prašiau, kad jis mane laikytų, kad nepaleistų, kad pasakytų tiesą. Jis mane paleido...

Tyloje suvalgė pyrago gabalėlį, baiginėjant arbatą tyliai tarė Arabelė:

- Žinot, tą rytą, kai pasakėt, kad netekau kūdikio, aš norėjau, kad Taileris būtų šalia. Būčiau viską atidavus, kas man dar buvo likę, kad jis mane būtų sulaikęs, neleidęs pabėgti, neleidęs sėsti į mašiną. Galų gale, kad būtų mane suradęs.

Suskambo Arabelės telefonas, ekrane švietė užrašas mama, tad ji iškart atsiliepė.

- Klausau?

- Dukrele, kaip tu laikaisi?

- Gerai, atostogauju. Dar vis.

- Labai gerai. Tavęs visur ieško Taileris. Nežinau ko jis iš tavęs nori, bet visur ieško. Tad atostogauk toliau.

- Pasinaudosiu tavo patarimu. Tikrai dar nesiruošiu grįžti į visuomenės pasaulį.

- O kur tu esi? Nors pala, nesakyk, nenoriu žinoti. Jei žinosiu mane iškvos Taileris, jam visada pavyksta tai.

- Ir neketinau sakyti.

- Gerai jautiesi? Tavo balsas skamba kitaip?

- Puikiai. Kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi. - paskutinis sakinys buvo gryniausia tiesa.

- Gera žinoti.

Arabelė dar šiek tiek pakalbėjo su mama, o paskui apsirengusi iškeliavo į mišką. Ji jau gan gerai jį žinojo, nes jis buvo tvarkingas. Tačiau niekada nenueidavo per toli nuo namų.

Mergina vaikščiodavo, žiūrėdavo, klausydavo ir girdėdavo tyla. Jokių mašinų, jokių pašalinių garsų, tik ji, jos mintys, dideli medžiai, vėjas, paukščiai. Kasdien nueidavo vis toliau, o dienas keitė savaites, savaites mėnesiai, o paskui ir metai. Ji jautė kaip krūtinę užlieja šiluma, kaip po truputi traukiasi žaizdos, kaip sudužusios širdies šukės nebeduria.

Miško tankmėje, kurią buvo iškirtę, Arabelė sodino jau šimtą šešiasdešimt devintąją pušelę. Ji nestipriai padaužė vazonėlį, kad lengvai išsikeltų medelis, tada šiek tiek įpylė vandens į duobę ir įdėjo pušelę, apklojo ją žemėmis ir palaistė, kad augtų ir stiebtųsi į saulę. Tada ėjo prie kitos duobutes ir vėl kartojo tą patį ir taip jau visas keturias dienas. Kasdien po penkiasdešimt, Arabelė turėjo tokį išsikėlusį tikslą. Likusį laiką skyrė paplepėjimams su Lina ir Džeku, pasivaikščiojimams po mišką, apžiūrint medžius, treniravimuisi.

Grįžo namo šiek tiek po vidurdienio, įėjus į namus ją pasitiko nebūdinga tyla, ji koridoriuje nusimovė žemėmis aplipusius batus ir pastatė už durų, tada apsiavė savo mielas pūkuotas šlepetes ir įėjo į svetainę, kur ją pasitiko plojimai ir gimtadienio daina.

Arabelė stovėjo ir klausėsi jai dainuojamos dainos, matė Džeko ir Linos akyse šiluma, jie jai tavo kaip seneliai, kurių ji senei neteko. Arabele nusišypsojo, skruostais nuriedėjo laimės ašaros, pasibaigus dainai ji juos abu apkabino ir pabučiavo.

- Labai jums ačiū. - vis dar laikydama glėbyje Lina pasakė. – Ačiū, kad esate.

- Čia tau ačiū, kad esi. Kad praskaidrini mūsų, senukų, dienas.

- Esu jums tokia dėkinga už viską. Jūs esate geriausias dalykas, kuris man nutiko.

Arabelė pasilenkė ir sugalvojusi norą užpūtė ant nedidelio torto su mėlynų glaistu įsmeigtas dvidešimt devynias žvakutes.