Kai tave palikau

6 skyrius

Erikas išsivedė Arabelę iš teatro. Jis sakėsi, kad dar turi jai kai ką parodyti. Dar sakė, kad jie vėluoja. Tad paėmęs ją už rankos paskubino žingsnį. Perėjus kelias gatves jie sustojo. Vyras paprašė, kad ši užsimerktų ir neatsimerktų tol, kol jis nepasakys.

- Jau galiu atsimerkti?

- Dar ne.

- O dabar? - iškart paklausė ji.

- Nu gerai, atsimerk. Reikia, kad tai pamatytum nuo pradžios.

Arabele atsimerkė ir prieš save pamatė didelį ir aukštą stendą. Juodą. Jame nieko nebuvo, tik juoda spalva. Tamsioje Maskvos naktyje buvo tamsus stendas.

- Ir ką aš čia turėčiau matyti?

Erikas pasižiūrėjo į laikrodį, kurį segėjo ant riešo ir tyliai ištarė dabar. Po jo ištartų žodžiu juodas ekranas nusidažė įvairiomis spalvomis. Spalvos sukosi sukosi kol visiškai susimaišė, dangų nudažė fejerverkai, kurie nuo stendo viršaus pradėjo pokšėti naktyje. Stende spalvas pakeitė jos fotografijos, o paskui ir baleto nuotrauka, kurioje buvo ji, balta gulbė apsupta kitų, baltai apsirengusių šokėjų. Su paskutiniais fejerverkų šūviais iš lėto atsidaro ir spektaklio data, ir kur įsigyti bilietus.

- Tu verki? - tyliai tarė Erikas, kai fejerverkai baigėsi.

Arabelė nežinojo ką pasakyti todėl apkabino, stipriai spaudė ji savo glėbyje.

- Ačiū. Buvo...

- Nuostabu?

- Pasakiška.

Kita diena, kai ji ir galvojo, prie įėjimo į didelį pastatą, kuriame jie repetavo, būriavosi krūvą žurnalistų. Visi ištiesė mikrofonus ir įjungė kameras laukė ką ji pasakys. Ką pakomentuos į vieną ar kitą klausimą. Tačiau viskas ką Arabelė darė, tai šypsojosi, mojavo, atsakė į kelis klausimus.

- Šiuo metu esu labai užsiėmusi. Ruošiam naują spektaklį, visa trupė stengiasi, kad tai būtų vienas geriausių pasirodymų.

- Kaip jums sekasi?

- Kur tiek laiko buvote?

- Ar jums viskas gerai?

- Gar jūs sirgote?

- Sirgote? Ar pasveikote?

- Ką veikėte pastaruosius tris metus?

Iš visų pusiau šaukė žurnalistai.

- Man viskas gerai. Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvau tokia laiminga, pasiilgau to šokėjų bendravimo, choreografų pamokymų ir patarimų. O su režisieriumi Eriku Stenliu yra ypač lengva dirbti. Aš ne vaikštau, o skraidau padebesiais.

- O kur buvote tuos keturis metus?

- Ką veikėte visą ši laiką?

- Ar jau kalbėjote su Taileriu Reinfordu?

- Kokie jūsų santykiai su Taileriu?

- Kiek atsimenu, mes su Taileriu išsiskyrėme, tai kokie gali būti mūsų santykiai?- nusijuokė Arabelė. Jai širdies nebeskaudėjo. - O visai šį laiką aš praleidau gerai. Kiekvieno gyvenime yra nuokalnių, duobių ir Everestų. Tiesa, aš šiek tiek vėluoju jau, bet norėjau jums dar tokia naujiena visiems pranešti. - ji nusišypsojo. - Hiustone statau baleto mokyklą, rugpjūčio dvidešimt penktą dieną bus atidarymas, didelis renginys ir Hiustonui, ir Teksasui, ir tikiuosi visam pasauliui.

Arabelė pažiūrėjo į esančias kameras, tada susirado vieną kamerą ir tarė:

- Čia mano kamera. - pirma parodė ir nukreipė visa dėmesį į ją. - Galbūt tenai, už už šio ekrano sėdi maža mergaitė, kurioje yra visas potencialas būtų balerina, tačiau ji ar jos tėvai sau negali to leisti, galbūt už šio ekrano sėdi maža mergaitė, kuri turi mažą muzikinę dėžutę su balerina ir svajoja ja būti, noriu, kad žinotumėt, jūs esat tobulos. Mano mokykla dalies mokinių pamokų programas finansuos, tad tos, kurios atsisako svajonės dėl lėšų nebuvo, galėsit pildyt prašymus ir tikrai, gal ne visos, bet dalis jūsų rudenį, jau šį rudenį, - pabrėžė ji. - mokysis naujai pastatytoje mokykloje. Geros dienos visiems.