Love your enemies

Part 6

-Jau atvažiavome, - džiaugsmingai sušuko Zayn. Mes atvažiavome prie ežero, o šalia jo buvo nemažas namelis. Netoliese augo tankus miškas. Čia išties gražu!

-Zy, čia taip gražu!- pasakiau kai išlipom iš automobilio.

-Zy?- nusijuokė.

-Na taip lengviau... Nereikia sakyti viso tavo vardo ir na... Tu gali mane vadint sutrumpintai, o aš jau ne, ane?

-Aišku gali, meile, man tai netgi patinka, - pasakė ir apsikabino mane iš už nugaros. Švelniai lūpomis pabučiavo man į kaklą. Kūną nugrėtė mažytė elektra. Man tai pradeda patinki. Man pradeda patikti Zayn. Ką?! Aš jį normaliai pažystu tik nuo šiandien! Kas dedasi mano galvoje?!

-Mažute? Viskas gerai?- mane pažadino švelnus Zy balsas.

-Taip, tik užsisvajojau,- lengvai šyptelėjau ir Zy atėjo prie manęs iš priekio. Apkabino mano taliją ir prisitraukė mane arčiau, ir pabučiavo. Atsitraukėm tada kai pritrūko oro. Zayn mane nusivedė į namelį. Jo vidus buvo ir paprastas ir prašmatnus tuo pačiu. Nuėjome kaip supratau į svetainę, nes čia buvo televizorius, sofa, fotelis, pufas ir lentyna bei komoda. Atsisėdom ant sofos ir Zayn paėmė televizoriaus pultelį ir įjungė televizorių. Kaip tik rodė "Kempiniuką", Zy jau norėjo jungt kitą kanalą, bet aš greit atėmiau pultelį ir pakišau sau po nugara. Zayn pradėjo juoktis.

-Dar žiūri filmukus?- sukikeno.

-Nu...

-Nesiteisink,- nusijuokė ir pasilenkęs pakštelėjo į lūpas. Aš sukikenau.

Taip ir prasėdėjom visą popietę. Pradėjo temti.

-Manau, man jau reikia grįžti namo, nes visgi mano tėvai nieko nežino,- sumurmėjau.

-Ah, taip, eime. Parvežiu tave namo,- šyptelėjo ir kartu su manimi pakilo nuo sofos. Išėjom pro duris ir Zy jas užrakino. Įsėdom į automobilį.

Važiavom paskendę tylioje muzikoje ir Zayn dainavime. Jis taip ramina, o dar ta tamsa. Tobula akimirka miegoti. Iš tiesų būtų viesai nieko numigti. Iki namų dar daug kelio, tad...

.. .

Tas erzinantas žadintuvas kaip ir visada prikelia mane iš sapnų karalystės. Atsimerkiau ir apsidairiau. Aš savo lovoje. Savo kambaryje. Atrodo normaliai, bet aš užmigau Zayn mašinoje, tai kaip po velnių aš atsiradau čia? Turbūt tai Zayn darbas. Greit išlipau iš lovos ir nuėjau į vonios kambarį. Skubiai nusimaudžiau ir grįžau į kambarį. Iš spintos išsitraukiau juodas odines tyskes, baltą bambą siekančią palaidinukę ir ilgą juodą žaketą. Viską apsirengiau, tačiau žaketo neužsisakščiau. Plaukus išsidžiovinau ir iššukavau, tačiau palikau palaidus. Truputį pasidažiau ir nusileidau į virtuvę. Čia mama su tėčiu sėdėjo ir valgė sumuštinius.

-Labas rytas,- pasisveikinau.

-Labas, dukrele,- pasisveikino mama.

-Labas, brangioji,- pasisveikino ir tėtis.

-Kaip aš vakar atsiradau savo kambaryje?- paklausiau atsisėsdama prie stalo ir paėmusi sumuštinį.

-Tave parnešė tas žavus juodukas, sakė, kad tu užmigai jo mašinoje,- šyptelėjo mama,- O jūs draugaujat?

-Taip, mam, mes pora,- pavarčiau akis. Suvalgiau sumštinį ir išgėriau puodelį arbatos. Pasiėmiau kuprinę su telefonu ir išėjau iš namų. Turiu paskubėti, nes kitaip pavėluosiu į mokyklą. Prieš savo namus pamačiau Zy automobilį. Prieš kelias dienas bučiau ėjus toliau, bet dabar mes juk pora.

-Labas, meile,- pasisveikino Zayn ir išlipęs iš automobilio apsikabino ir pakštelėjo į viršugalvį.

-Labas. Ačiū, kad vakar parnešiai namo,- nusijuokiau vis dar būdama Zy glėbyje. Jis tik nusijuokė ir dar kart pabučiavo, tačiau šį kart į lūpas. Atsitraukiau ir kartu su Zy įsėdome į jo mašiną.