Love your enemies

Part 11

Hello! Čia Atėnė :)) Norėjau paprašyt, kad paliktumėt nuomonių, nes nežinau ar jums patinka ką rašauu.. Tai vat... Atsiprašau, kad dalys būna tik viena per mėnesį, net pati nežinau kodėl, taip gaunasi.. Dabar stengsiuosi rašyti dažniau :)) O kaip dėl ilgumo? Dalys pakankamai ilgos? Ar gal norėtumėt, kad būtų ilgesnės? O gal trumpesnės? Tiesiog rašykit, gerai? Gerai.
Čia pirmasis mano raštelis.. Cool :DD
Dėkui visoms, kurios skaitot! xx
Lots of love.
-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-

-Prašau, Alex, nurimk,-maldavo manęs Niall, kai vis nepaleidau jo ir kartojau, kad tai netikra. Jo marškinėliai jau buvo šlapi nuo mano ašarų.

-Niall, aš negaliu... Suknistai negaliu nustoti verkti!- dar stipriau įsikibau į jį. Mano telefonas nenustojo vibruoti, tačiau tai ignoravau. Galiausiai pradėjo skambėti ir Niall telefonas.

-Aš turiu atsiliepti, jie pradės tavęs ieškoti,- pasakė Niall ir šiaip ne taip atsitraukė nuo manęs. Sunėriau rankas ties krūtine ir susigūžiau.

-Po galais, Niall, kur Alex?!- net stovėdama kelis metrus nuo Niall galiu girdėti kaip kažkas rėkia jam į ausį.

-Ji saugi, ji su manimi. Aš ja pasirūpinsiu, nemanau, kad dabar ji nori tave matyti,- sušnypštė Niall. Supratau, kad jis kalba su Zayn.

-Kaip, po velnių, ji gali būti saugi su tavimi?!

-Nors šiek tiek saugesnė nei su tavim!- išrėkė Niall į telefoną ir padėjo ragelį. Mano telefonas vėl pradėjo vibruoti ir ekrane švietė El vardas. Drebančiom rankom atsiliepiau ir pridėjau telefoną prie ausies, tačiau iškart reikėjo jį patraukti kelis centimetrus toliau, nes El pradėjo rėkti:

-Ką tu veiki su Niall?! Išvis kur tu?! Žinai kaip mes nerimavom dėl tavęs??!!! Tu neatsiliepei ištisą valandą! Kur tu?! Alex, kalbėk!

-Aš miške ir man viskas gerai, nors ne man nėra viskas gerai! Mano vaikinas yra suknistas narkomanas! Kaip aš galiu jaustis?! Aš nebegaliu taip, El! Ką man daryt...?

-Atvažiuok pas mane, gerai? Ir nusiramink, supratai? Nenoriu, kad tau kažkas atsitiktų, Alex... Atvažiuok gerai? Liepk Niall vešt tave čia kuo greičiau!- ramiau kalbėjo El ir padėjo ragelį. Pas ją tikriausiai yra visi... Nenoriu matyti Zayn, bet man mirtinai reikia El.

-Niall...- kreipiaus į jį tyliai, kadangi jis buvo užsisukęs.

-M?- atsisuko.

-Vešk mane pas Elę,-sukuždėjau, tačiau jis išgirdo ir priėjęs nuvedė mane iki mašinos ir pasodino į keleivio vietą, o pats apėjo mašinos priekį ir atsisėdęs į vairuotojo pusę pradėjo važiuot Eleanoros namų link.

Sustojom prie El namu ir nieko nelaukus šokau iš mašinos ir nubėgau prie El durų ir garsiai pasibeldžiau. Vos joms prasidarius pamačiau susirūpinusį El veidą ir iškart atsidūriau jos glėby.

-Viskas bus gerai,-siūbavo mane El vis dar prie durų. Kaip gerai, kad turiu ją-Eime vidun.

-Jis yra?-paklausiau truputį atsitraukus. El liūdnai linktelėjo. Atsidusau,-Eime,-sumurmėjau ir užėjau į vidų. Nusiaviau batus ir palaukiau kol El įleis Niall. Jie įėjo vidun ir mes su El nuėjom į svetainę. Pakėliau nuleistą galvą. Svetainėje buvo susirinkę manau, kad visi. Pamatę mane jie visi atsistojo ir priėjo. Su visais pasisveikinau hug'ais ir kaip nekeista paskutinis liko Zayn.

-Alex, aš..-nutraukiau jį, nes tikrai nenoriu

klausytis jo kvailų pasiteisinimų.

-Nereikia, Zayn, tiesiog palik mane ramybėj ir leisk pamiršt tave nors šiam vakarui, gerai? Leisk pamiršt, kad kažkaip sutikau būti tavo mergina nepažinodama tavęs. Leisk pamiršti, kad padariau didelę klaidą. Prašau,-pasakiau ir nuėjus atsisėdau ant sofos. Visi stebėjo mane, o tada visi lyg numirėliai atsisėdo kas kur. Prieš mane, ant foteliuko, sėdėjo Niall minkydamas telefoną. Jis pasidėjo jį prie šono ir už poros minučių suvibravo mano telefonas. Atrakinau ir pamačiau naują sms.