Pamiršta Svajonė (✒️)

5. Dalis

Visą likusią naktį, taip ir prasėdėjau ant lovos susirietusi į kamuoliuką ir be garso liejau ašaras. Nežinau kas mane taip stipriai išgąsdino, ar tai, kad kraustausi iš proto ar tas naujas mano paveikslas kurį regėjau sapne. Galiausiai vos tik saulė patekėjo aš išlipau iš lovos ir nusipraususi apsirengiau geltoną suknelę. Užsidėjusi makiažo kuris paslėpė mano paraudusį veidą bei akis nuo verkimo. Išsitraukusi knygą kurią turėjau perskaityti per vasarą atsiguliau ant lovos. Ši knyga apie merginą kuri nekenčia vaikino tačiau kartu jį ir myli. Ši knyga buvo tokia banali, tačiau viena iš geresnių iš sąrašo kurį man reikėjo pasirinkti. Tačiau po dviejų puslapių galiausiai knygą padėjau į šalį ir laikrodžiui išmušus devynias nusileidau pusryčių. Senelis sėdėjo įprastoje savo vietoje ir gerdamas kavą skaitė laikraštį. Kažką sumurmėjus į „Labas rytas" pasidariau kavos ir priėjusi prie lango žvelgiau į tolį.

-Gerai miegojai? –Pasiteiravo jis nutraukdamas mano mintis.

-Taip, - sumurmėjau ir pabaigusi kavą pradėjau plauti indus.

-Gal padėsi paruošti pietus savo svečiui?

-Žinoma, - manotoniškai atsakiau.

-Ar kas nors nutiko?

Aš pakėliau akis į senelį ir ilgai žiūrėjau kol neišlaikiusi žvilgsnio papurčiau galvą, nors troškau papasakoti viską kas nutiko. Ir kas tada? Jis palaikytų mane beprotę kuri kliedi kažkokias nesąmones. Prisivertusi nusišypsoti išdėliojau ant stalo produktus ir senelio padedama pradėjau gaminti. Buvo tikrai keista, nes niekada nesu gaminusi. Visada gamindavo mama arba Metas. Brolio patiekalams neprilygo niekas ir aš juos be galo dievindavau. Jis man buvo visas pasaulis ir dabar troškau, kad ir jis būtų čia, šalia manęs. Tačiau vasarai jis gavo darbo vietiniame restorane ir aš džiaugiausi dėl jo. Nors pinigų netrūkome noras užsidirbti ir turėti savo pinigų buvo didžiulis.

Po kelių valandų mudu su seneliu paruošėme pietus ir aš didžiavausi savo padarytu darbu. Buvo tikrai keista, bet jaučiausi laiminga. Su seneliu juokavome ir kalbėjomės apie paprastus dalykus kurie neskaudino ir nevertė prisiminti ko nors baisaus ar liūdno.

Pasigirdo beldimas į duris ir aš iš karto kaip maža mergaitė nubėgau jų atidaryti. Kai išvydau šviesiaplaukį Aroną mano širdis pradėjo trankytis tarsi būčiau pirmą kartą įsimylėjusi. Atrodo nieko gražesnio už jį šiame niūriame miestelyje nėra. Jis buvo tarsi nuostabi žvaigždė kuri spinduliavo didžiulę šviesa kuri perėjo ir per mane. Tačiau viena mano proto dalis skelbė, kad tai pavojus, netikra ir apgaulinga. Bet nustūmusi tai į šalį pasidaviau jausmams kurių taip troškau ir išsišiepusi pakviečiau jį į vidų.

-Labas, - parodęs savo baltus dantis jis įžengė į vidų ir apsižvalgė.

-Džiaugiuosi tave matydama, - susižavėjusi išlemenau. –Aš paruošiau pietus.

-Tikrai? –Nustebo jis ir aš įsitvėrusi į jo parankę nusivedžiau į svetainę. –Tu nuostabi.

-Seneli? –Šūktelėjau ir jis priėjęs ištiesė Aronui ranką.

-Kaip sekasi, Aronai? Girdėjau visą mėnesį jauteisi prastai.

-Tiesa, - numykė vaikinas ir pasitrynė galvą. –Tačiau dabar jaučiuosi puikiai.

Aš nieko nelaukdama nuvedžiau vaikiną prie stalo ir atsisėdau šalia. Tarsi apimta nematomų kerų negalėjau atitraukti akių nuo jo nuostabaus veido ir tų pilkų akių. Daugiau man neegzistavo niekas, man reikėjo tik jo artumo kuris beprotiškai traukė. Net gi oro čia buvo maža, tačiau nepaisiau to ir toliau linksmai bendravau kol laikas visai ištirpo ir jis atsistojęs pranešė, kad turi keliauti namo. Nusivylusi nenorėjau, kad jis išeitų tačiau jis pažadėjo, kad mudu dar susitiksime ir ta viltis manyje pažadino nesuvaldomus jausmus kurie taip pat greitai išnyko vos tik Aronas paliko mūsų namus.