Pamiršta Svajonė (✒️)

13. Dalis

 Laikas – kartais aš jo nesuprantu. Jis eina taip lėtai, o kartais taip skuba, jog net nebepastebiu kaip saulė nusileidžia už horizonto ir viską paslepia. Ir taip kelios dienas kurios skubėdamos atėmė mano laiką. Jau net akis paskaudo nuo knygos prie kurios neatsiplėšdama sėdžiu. Per tris dienas sugebėjau išversti tik du puslapius, atrodo taip niekada ir nepasistūmėsiu į priekį, o versti iš vidurio yra beprasmiška, nes tuomet nesuprantu teksto prasmės.

Užverčiau knygą ir ištiesiau rankas į šonus. Mėgaudamasi šiltu oru užmerkiau akis ir atsiguliau ant minkštos žolės. Jau kuris laikas čia sėdžiu su knyga, nes būnant namuose ima skaudėti galvą, o čia grynas oras ir dar visai nekaršta diena. Pastarosiomis dienomis nemačiau nei Emos nei Arijos kuri man nieko nepaaiškinusi išlėkė iš namų. Mačiau iš jos akių ir pabalusio veido, kad šie žodžiai nėra tik žodžiai. Žinau tik vieną, kad visi slepia nuo manęs tiesą ir viena mano pusė trokšta nustoti priešintis ir pasidavusi priimti tiesą, tačiau kita pusė atkakliai nenori nieko žinoti apie pasaulį kuris gali sugriauti realybės sieną. O ko noriu aš pati? Argi taip sunku būtų priimti pasaulį kuris tau svetimas? Nežinau, ir nenoriu sužinoti kas pasikeis ir ką turėsiu ištverti.

Kvėpavau ramiai ir tuomet prieš mano akis šmėstelėjo tamsus šešėlis. Pabandžiau atplėšti akis, bet suvokiau, kad negaliu net pajudėti, tarsi žemės trauka pasidarė tokia didelė ir kūnas atsiskyrė nuo sielos. Jaučiau kaip vis labiau žemė traukia mane gilyn, o aš negaliu pasipriešinti. Bandau priversti savo kūną paklusti man, bet tai beprasmiška. Aš vis labiau smengu į žemę kol galiausiai pajuntu, kad krentu. Jokio vėjo gūsio, tačiau aš žinojau, kad krentu ir aplinkui buvo tik beribė erdvė. Ar tai dar vienas mano sapnas?

Pradėjau rėkti, bet suvokiau, kad negirdžiu net savo pačios balso. Tuštuma ir aklina tamsa kuri turėjo mane bauginti, versti virpėti visą kūną, bet aš nepajutau tos baimės. Tarsi būčiau šio pasaulio dalis kurios man taip trūko realybėje. Bet suvokiu ir tai, jog ši tamsa nepaprasta. Ji skverbiasi gilyn į mano kūną ieškodama slėptuvės kurioje galėtu pasislėpti, tačiau aš ją stumu lauk. Užveriu visas duris ir pastatau stiklinę sieną į kurią ji atsimuša. Vos tik atsitraukiu vėl pajuntu kritimą ir nepraėjus nei sekundei aš jau guliu ant kietų akmenų kurie stipriai įsirėžė į mano nugarą ir lėtai pramerkusi akis išvystu kraupų vaizdą.

Krūtinėje stipriai besidaužanti širdis ir venose pulsuojantis karštas kraujas vertė kuo greičiau rasti išėjimą iš šio košmaro, bet kaustanti baimė visiškai paralyžiavo mane. Iš akių ištryško ašaros ir aš prisiverčiau pajudinti savo pirštus. Lėtai pakėliau galvą ir nusibraukiau sūrias ašaras nuo skruostų. Čia buvo baisiau negu siaubo filme ir aš visiškai nebe suvokiau kur pakliuvau. Čia vyravo tik pilka spalva ir tirštas rūkas kuris gaubė šią šiurpę vietą ir vertė mano kūną virpėti nuo stipriai juntamo šalčio. Pliki akmenys ir jokios žalumos, tik sudžiuvę medžiai kurie neturėjo nei lapų nei gyvybės.

Drebančiomis kojomis pradėjau eiti pirmyn ir tuomet suvokiau, kad čia esu ne viena. Čia buvo ir kitų žmonių, tačiau iš pirmo žvilgsnio visi atrodė vienodi. Pilkos, peršviečiamos būtybės baltais lyg kreida veidais, sučiauptomis lūpomis ir mirusiu žvilgsniu. Man pasidarė baisu, nes čia jų buvo šimtai, o gal ir tūkstančiai. Apsikabinau save rankomis, nejaugi ir aš taip atrodau? Tuščiai ir šalta, bejausmiu veidu ir tuščiu vidumi? Pradėjau panikuoti ir ieškoti išėjimo, bet čia buvo tik plika laukynė ir daugybę sielų kurios kaip ir aš įstrigo šiame košmare. Nejaugi ta mergaitė ir vėl žaidžia su mano smegenimis? Kodėl ji nori, kad aš matyčiau tokį siaubą? Ar tai dar vienas mano išbandymas?

-Angele. –Sušnabždėjo vyriškas balsas mano vardą, o tiksliau pravardę kurią man sugalvojo Erikas.

Atsisukau virpančia širdimi ir išplėčiau savo akis. Priešais mane stovėjo vaikinas visiškai nepanašus į tuos vaikščiojančius numirėlius. Jis atrodė gyvas ir toks gražus jog šiai vietai suteikė spalvų, tarsi nuo jo spinduliuojanti energija nuslopino mano baimę, ir norą kuo greičiau iš čia pabėgti. Jo šviesūs plaukai lietė jo žydras akis kurios buvo tokios ryškios jog vertė nusišypsoti. Vos matomai pravertose lūpose žaidė šypsenėlė kurios jis net nebandė paslėpti. Aukštas ir tvirtų pečių, o per jo baltus marškinėlius galėjau įžiūrėti jo raumenis kurie prigludo prie jo marškinėlių. Akimirką nustojau kvėpuoti ir tiesiog spoksojau į šį iš nežinia kur atsiradusį angelą. Gal būt jis atėjo manęs išgelbėti? Nors dabar tiesa pasakius man net nebesvarbu, nes niekaip negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo jo, tarsi mudu vienas kitam priklausytume. Dvi mažytės sielos sulipdytos į vieną. Norėjau ištiesti ranką ir paliesti jį, įsitikinti, kad jis tikras ir neišnyks, tačiau tik beprasmiškai stovėjau ir grožėjausi tarsi jis būtų ne žmogus, o statula. Labai didinga ir tobulai nulipdyta statula.