Pamiršta Svajonė (✒️)

16. Dalis

Net ir miegodama jaučiau šaltį kuris skverbėsi per mano drabužius ir odą. Jutau ir skausmą kuris vis labiau traukė mane į šį nenormalų pasaulį ir vertė tikėti viskuo kas čia darosi. Juk aš to norėjau. Troškau sužinoti tiesą. Pati kapsčiausi, nes nusibodo melas, o dabar kaip įmanydama, bandau nuo to atsitraukti. Verkšlenau kaip maža mergaitė trokšdama sužinoti tiesą, aš buvau pasiryžusi, o kur dingo tas ryžtas dabar? Norėjau atplėšti tas sunkias akis ir pasižiūrėti į Erika, visus kurie visą tą laiką slėpė nuo manęs tiesą. Aš buvau aklavetėje visą savo gyvenimą. Nesuprantu kaip mamai pakako jėgų kiek viena rytą žiūrėti man į akis ir meluoti. Slėpti tai kas aš esu. Ji nė kiek ne geresnė už juos. O aš? Aš taip pat pabaisa. Kažin ar sugebėsiu pripažinti kas esu. Bet aš juk apie tai svajojau. Tas kvailas balsas mano galvoje pradėjo erzinti. Jis teisus, tačiau negalėjau apie tai galvoti. Man reikia pabusti. Atplėšti akis ir pažiūrėti į realybę kitomis akimis. Tačiau vos tik atsimerkiau mane apakino stipri saulės šviesa ir aš ištiesusi ranką prisidengiau akis.

Būtų juokinga jeigu ne apgailėtina mano savijauta. Aš vėl stovėjau nuostabioje pievelėje ir žvelgiau į mergaitę kuri šypsojosi man. Vėl sapnuoju, o gal tai net ne sapnas? Gal būt tai irgi tikra? Nežinojau ką daryti, nesuvokiau ko turiu imtis ir kaip reaguoti į viską. Norėjau likti viena, tačiau tam regis ne lemta išsipildyti. Nusukau savo akis į šoną ir išvydau didžiulį veidrodį, o jame savo atvaizdą. Ak mano nuostabūs ilgi plaukai dabar buvo tokie trumpučiai, kad vos galėjau juos užsikišti už ausies. Akyse prisipildžiusios ašarų veržėsi į laisvę, o aš jų nelaikiau. Nebuvo prasmės, tačiau vis dėl to privalėjau pripažinti, kad nesu žmogus. Mano balti sparnai švytėjo apšviesti saulės melsva spalva ir tai turėjo mane nuraminti. Tikriausiai taip ir būtų, bet mano viduje sugriuvusi sieną praleido kur kas daugiau minčių ir jausmų negu turėjo praleisti.

Nusukau žvilgsnį į šalį ir stipriai suspaudžiau pirštus. Aš nenoriu čia būti, o gal būt turėčiau pasilikti? Tačiau aš nebejaučiu tos ramybės kurią jausdavau ankščiau, tarsi ji ištirpo vos atvėriau vartus į nežemišką pasaulį.

-Aš niekada tau nemelavau, - sušnabždėjo mergaitės balsas ir aš nenoriai pažvelgiau į mergaitę kuri žiūrėjo tiesei į mane. –Aš tau sakiau tiesa.

Ji teisi, tik ji man sakė tiesą nuo pat tos akimirkos kai čia atsidūriau. Ji vienintelė man nemelavo ir leido suprasti kas aš esu. Tačiau aš priėmiau viską tik kaip sapną. Pati kalta, kad ignoravau faktus kurie buvo tokie ryškūs. Aš nusisuko nuo jos, nes maniau, kad tai ne tikra, tačiau tik ši mergaitė buvo su manimi atvira. Ji parodė kas aš esu ir kuo galiu tapti. Tik ją turėčiau pasitikėti, bet dabar nežinojau ką daryti.

-Kodėl aš? –Paklausiau nors gilei širdyje jau žinojau atsakymą.

-Tu visada buvai tokia, nuo pat gimimo. –Paaiškino ji ir nusišypsojusi pakilo tiek, kad susilygintu su manimi ir ištiesusi ranką palietė mano paraudusį skruostą. –Nesipriešink ir patikėk.

-Bet aš ne žmogus, - paprieštaravau, bet nesugebėjau atsitraukti. –Aš...

-Tu angelas, nuostabus ir tikras.

-O tu? Tu tikra? –Išsprūdo klausimas ir tikėjausi išgirsti teigiamą atsakymą.

-Aš egzistuoju tik tavo galvoje, - nors balsas skambėjo kaip įprastai pajutau nuoskaudą.

-Tu mirusi, - sušnabždėjau ir nusisukusi paėjau kelis žingsnius į priekį. –Ar skaudės?

Žinojau, kad ji puikei suvokė ko aš klausiu. Tai buvo tikrai ne fizinis skausmas. Jeigu aš pripažinsiu kas aš esu ir įsileisiu tą pasaulį į savo vidų juk viskas tuo nepasibaigs. Aš norėjau žinoti, ar galiu laukti gražios ir laimingos pabaigos. Ar turiu šansų turėti paprastą normalų gyvenimą kurį turėjau dar prieš mėnesį. Tačiau mergaitė neskubėjo atsakyti. Gal būt ji svarstė ką atsakyti, o gal būt norėjo nutylėti ir apsaugoti mane. Bet man melo pakako, todėl nesvarbu ką išgirsiu, nes jau ir taip per toli nuėjau ir kažin ar galėsiu grįžti atgal.