Pamiršta Svajonė (✒️)

2. Dalis

Pabudusi ryte iš karto atmerkiau akis ir atsisėdau patogioje lovoje. Nepamenu ar ką nors sapnavau, tačiau krūtinėje stipriai plakanti širdis išdavė, kad kažkas negerai. Pradėjau tankiau kvėpuoti ir galiausiai nusiraminusi nuleidau savo kojas ant minkšto balto kilimėlio. Ir tik dabar išaušus rytui aš išvydau kaip iš tiesų atrodo mano kambarys. Mažas tačiau jaukus kambariukas kuriame buvo mano didžiulė lovą. Ji priminė dvidešimto amžiau, nedidelė ruda medinė spinta išraižyta visokiausiais ir įmantriausiais raštais. Kelios nedidelės lentynos prikrautos senų knygų, staliukas ant kurio puikavosi pamerktos baltos lelijos.

Atsistojau ir priėjusi prie lagamino išsitraukiau džinsinius šortukus ir juodą palaidinę ant petnešėlių. Apsimovusi baltai juodus sportinius batelius pasiėmiau savo kosmetikos rinkinį ir priėjau prie mažo veidrodžio kuris buvo sujungtas su staliuku. Pažvelgiau į savo atvaizdą jame ir niūriai šyptelėjusi pradėjau šukuoti savo šviesius plaukus. Būtent dėl žydrų akių ir ilgų šviesių plaukų man pavydi tokio išskirtinio grožio. Atrodo manyje viskas tobula. Nepriekaištinga figūrą dėl kurios nereikia stengtis kaip daugumai. Mano oda visada lengvai įdegusi ir tokia švelni tarsi ką tik gimusio kūdikio. Mano putlios lūpos mirtinai viliojo kiekvieną vaikiną, o tobula šypsena priversdavo gauti visko ko užsigeidžiu. Tačiau nepaisant šių mano tobulumo, jaučiuosi tuščia. Nesuprantu kodėl vis dažniau apie tai imu galvoti, tačiau kuo toliau tuo labiau tas jausmas mane baugina. Tarsi manyje kažko trūksta, ir aš negaliu suvokti ko. O kiti tikriausiai nusijuoktų iš to ir paklausto „O ko gi tau trūksta?" Tačiau aš nežinau ir ta nežinia vis labiau spraudžiasi į paviršių ir man darosi baugu.

Papurčiau galvą nes nuo tokių minčių man pasidarys bloga, todėl pasiėmiau rankšluostį ir nusileidau žemyn. Kaip blogai, kad vonia teks dalytis su seneliu, tačiau neturiu kito pasirinkimo. Atvėrusi vonios duris užsirakinau ir palindau po vos šiltu vandeniu. Jeigu man reikės ir toliau praustis tai po savaitės gulėsiu ligoninėje su plaučių uždegimu. Drebanti išlipau iš vonios ir greitai apsirengiau drabužius. Šlapi plaukai pradėjo varvėti ant mano palaidinės todėl pasilenkiau, kad paimčiau numestą ant žemės rankšluostį, tačiau kai atsitiesiau pajutau keistą jausmą tarsi kažkas būtų už manęs. Ir visai neklydau, kai pabandžiau atsisukti tvirtos rankos apglėbė mane per liemenį ir surakino savo tvirtuose gniaužtuose.

-Pasiilgai? –Sušnabždėjo balsas prie mano ausies ir aš sudrebėjau prisiminusi vakarykštį įvykį.

-Tu, - iškvėpiau orą ir pasukau galvą tačiau nesugebėjau pažvelgti į jo veidą. –Paleisk mane arba pradėsiu rėkti, - pagrasinau, o jis tik nusijuokė į šlapius mano plaukus.

-O tu skaniai kvepi, Angele.

-Mano vardas Gabrielė, mulki. –Pradėjau muistytis, bet suvokusi, kad iš to nebus jokios naudos nustojau. –Kuo manai esąs?

-Tavo vaikinas.

-Manai tai juokinga? –Sukandusi dantis sušnypščiau, o jis tyčia suspaudė mane dar stipriau savo glėbyje.

- O kodėl gi ne?

-Ko nori?

-Tavęs.

-Sugalvok kitą norą.

-Noriu tave pabučiuoti.

-To irgi nebus.

Vėl pradėjau muistytis ir vaikinas galiausiai atlaisvino savo gniaužtus ir aš išsilaisvinusi iš karto apsisukau ir įsmeigiau savo akis į tamsiaplaukį vaikiną. Rudos akys spindėjo tarsi išalkusio žvėries, o pravertos lūpos ir apnuoginti balti dantys vertė trauktis kuo toliau nuo šio gražuolio kuris gundė mane savo kūnų. Tačiau nepaisant kylančio pavojaus aš negalėjau atitraukti savo akių nuo šio pavoju keliančio vaikino. Jo juodi marškinėliai tarsi prilipo ant jo krūtinės ir mano kvėpavimas pagilėjo. Tai pastebėjęs jis dar labiau išsišiepė. Tyčia atsirėmė į duris ir susidėjęs rankas ant krūtinės nužvelgė mane nuo galvos iki pat kojų.