Tikrai maniau, kad kambaryje likau viena ir kai pakėliau akis krūptelėjau nes tikrai netroškau likti viename kambaryje kartu su Eriku. Vaikinas ramiai stovėjo atsirėmęs į spinta priešais mane ir žiūrėjo savo rudomis akimis kurios tyrinėjo mano kiek vieną judesį. Mano širdis pradėjo stipriau trankytis krūtinėje, o per kūną nuėjo keisti virpuliukai primindami kaip vis dėl to buvo gera pajusti jo bučinius ir tvirtas rankas ant savo kūno. Bet vien pagalvojus ką man teko bučiuoti šiurpas nupurto. Erikas demonas neturintis nei sielos nei jausmų. Dėl šios priežasties jis niekada man nepajus to ką aš jaučiu jam ir tai vis dėl to mane žudo. Nepaisant to, kad jis pabaisa aš negaliu pakeisti savo jausmų jam, negaliu nustumti minčių apie jį ir pamiršti tai ką patyriau. Regis vaikinas tai puikiai išskaitė iš mano akių todėl nerūpestingai prisiartino ir atsisėdo šalia manęs. Nors ir jaučiau prieštaringus jausmus, vis dėl to bijojau jo. Buvo kvaila manyti, kad jis mane nuskriaus, tačiau po to ką ištvėriau miške negalėjau tiesiog ignoruoti.
-Tu demonas, - nusijuokiau nors mano juokas ir skambėjo apgailėtinai. –Aš angelas. O kaip kiti?
-Laris valdo ugnį, Gabija orą, Tdas su Marku yra vilkai, Ema buvo ragana, Aronas turėjo apžavų, bet tas vaikinas nebuvo Aronas. –Paprastai paaiškino jis tarsi kalbėtume apie namų darbus.
-Jis kūnų grobikas, - prisiminusi ištariau ir Erikas linktelėjo. – O aš angelas be sparnu.
-Tu juos turi, tik pamiršai kaip jais skristi, - šyptelėjo jis ir palietė mano ranką. –Angele, aš nesu geras, ir tu tai žinojai nuo pat mūsų pirmos susitikimo dienos. Tačiau aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti.
Sveiku protu negalėjau suvogti kodėl juo pasitikėjau, tačiau tiesa buvo tokia. Nors ir koks siaubingas niekšas Erikas buvo aš negalėjau pasipriešinti stipresnei jėgai ir jį atstumti. Visa širdimi mylėjau jį, visas sveikas protas tarsi nublankdavo kai jį išvysdavau, todėl nekęsti jo buvo tolygų mirti. Tik kažin ar tai padėtu. Ir dabar kai jo pirštai švelniai braukė per mano ranką norėjau pamiršti viską kas nutiko vakar vakare. Prisiglausti prie jo ir pajusti jo lūpas, karštas ir svaiginančias. Norėjau jausti jo tobulus prisilietimus kurie privesdavo pasijusti ypatingai ir saugei. Būtent šalia jo tokia ir jaučiausi. Ir dabar ši trauka tikrai niekur nedingo o tik dar labiau sustiprėjo. Žinodama tiesą galėjau jį atstumti, bet to nepadariau. Man reikėjo jo, ir aš tik bandyčiau apgauti save jeigu atstumčiau jį. Nebebuvo jokio melo kuris galėtu mus skirti, tačiau vis dėl to kažkas buvo. Kažkas mano viduje vis dėl to nenorėjo sutikti ir aš tai jaučiau. Tarsi mano siela priklausytu ne jam. Tačiau apie tai galvoti buvo kvaila. Turėčiau pasiduoti jausmams ir pabučiuoti jį tačiau aš dvejojau ir galiausiai nuleidau galva ir ištraukusi savo ranką apsikabinau kelius.
-Man baisu, - sušnabždėjau ir Erikas mane apkabino. –O jeigu Derekui pavyks?
-Pirmiausia jam reikės susikauti su mumis, - patikino jis.
-O Jeigu tu žūsi, - pakėliau akis ir vos tvardžiausi neapsiverkusi. –Tu, senelis ir visi kiti?
-To nebus, - jis suėmė delnais mano veidą ir jo lūpos atsirado per kelis centimetrus nuo manųjų. – Pasitikėk manimi.
Linktelėjau ir Erikas pabučiavo mano lūpas. Plykstelėjusi aistra visiškai nustūmė niūres mintis ir aš apsivijau vaikino kaklą ir prisitraukiau arčiau. Erikas užgulė mane ir kaip niekada ankščiau švelnei bučiavo mano lūpas. Jaučiausi keistai tarsi nieko blogo nebūtų nutikę, tarsi aš būčiau paprasta paauglė. Bent jau akimirkai buvau pamiršusi, kas esu ir kuo virto mano gyvenimas, tačiau Erikas neketino niekur skubėti. Jis atsitraukė nuo manęs ir pabučiavęs mano kaktą suspaudė mano pirštus. Kvėpavimas buvo nelygus ir aš vis dar dvejojau pakelti savo akis.
أنت تقرأ
Pamiršta Svajonė (✒️)
خيال (فانتازيا)Gabrielė per savo septyniolikta gimtadienį yra priversta vykti į nedidelį miestelį vasarai pas savo senelį. Visą gyvenimą praleidusi mieste ji negali pakęsti visko kas yra aplinkui ją, o dar keistas nepažįstamasis kuris nenuleidžia nuo jos akių. Vis...
