Pamiršta Svajonė (✒️)

15. Dalis

Išpilta šalto prakaito atmerkiau akis ir negalėjau nustoti tankiai alsuoti. Bandžiau save įtikinti, kad tai dar vienas blogas košmaras ir niekam negresia pavojus, bet mano kūnas neklausė. Širdis ir toliau grasino iššokti iš krūtinės, o pulsas buvo per didelis, todėl adrenalinas vis greičiau tekėjo mano venomis ir aš akimirksniu pakilau iš lovos ir kone bėgte pribėgau prie lango ir jį atvėriau. Šaltas oras padvelkė į mane ir man pasidarė geriau. Šaltis privertė nusiraminti ir aš suklupusi ant žemės suspaudžiau pirštus į kumštį.

Taip aiškiai tai mačiau tarsi tai būtų buvę tikrą. Mačiau kaip miršta visi: Erikas, Arija, senelis ir kiti kurių nepažinojau. Mačiau kaip jie visi miršta, o tada ateina ir mano eilė. Ir net gi tas skausmas buvo toks tikras jog tikrai pamaniau, kad tas peilis perėjo kiaurai mano krūtinę.

Vis dar buvo sunku, bet pakėliau akis ir pažvelgiau į laikrodį kuris rodė vos po dešimtos. Ir tuomet prisiminiau ką padarė Arija. Ta kalė mane apsvaigino ir dar vaidina draugę. Susinervinusi atsistojau ir greitai apsirengiau patogiais drabužiais ir įsispyrusi į batus nusileidau žemyn. Tyliai apsižvalgiau ir suvokusi, kad namuose esu viena išsmukau į lauką.

Lauke nebuvo nei gyvos dvasios ir nuojauta kuždėjo, kad turėčiau grįžti į namus nes ten saugu, tačiau negalėjau atleisti Arijai už tai ką padarė ir dabar nulipusi nuo laiptų pradėjau eiti tolyn. Nežinau kas taip mane ten traukė, bet tuomet sustingau. Man reikia grįžti, o jeigu tas žvėris vis dar čia? Apsisukau ir pradėjau eiti atgal, bet kažkas sugriebė mane už rankos ir aš jau buvau pasiruošusi rėkti, bet išvydusi pažįstama veidą atsidusau.

-Aronai, - krūptelėjusi vos galėjau nuslėpti baimę. –Ką čia veiki?

-To paties norėjau paklausti ir tavęs, - išsišiepė jis ir aš pasijutau keistai.

-Gera tave matyti, - išlemenau nesavo balsu ir jis ištiesė ranką.

-Eime, - paragino jis ir aš pradėjau dvejoti. –Noriu tau kai ką parodyti.

Žvelgiau į jo pilkas akis kol visiškai išnyko baimės jausmas. Net gi neberūpėjo, kad tamsu ir miške vis dar gali būti tas padaras. Aš ištiesiau ranką ir išsišiepusi paklusniai sekiau Aroną kuris vedė mane tiesei į mišką. Mintys tapo skaidrios ir aš net nesuabejojusi paklusniai ėjau paskui vaikiną kuriuo neturėčiau pasitikėti. Kelias man buvo nematytas ir man dingtelėjo, kad Aronas gali mane paklaidinti. Bet vos tik apie tai pagalvojau vaikinas atsisuko į mane ir nusišypsojęs nuostabia balta savo šypseną visiškai užtemdė mano mintis. Aš tiesiog jaučiau, kad galiu juo pasitikėti, žinojau, kad jis manęs nenuskriaus. Todėl ėjau paskui jį ir apie nieką daugiau net nedrįsau galvoti. Šilti jausmai apklojo mane ir aš jaučiausi tarsi ant plunksnų. Dar niekada gyvenime taip nuostabiai nesijaučiau, o Aronas buvo tarsi didelis ir nuostabus stebuklas kuris atsirado mano gyvenime.

Nežinau kiek laiko taip ėjome, bet man ir nebuvo taip svarbu, kad paklausčiau ir kai galiausiai išlindome iš miško ir atsidūrėme prie skardžio sustingau, nes tie kerai kurie mane čia atvedė akimirksniu išsisklaidė. Ir dabar aš nebe suvokiau, kodėl atėjau čia ir dar su Aronu. Priekyje netoli skrandžio stovėjo mergina, buvo per daug tamsu, kad įžiūrėčiau jos veidą, tačiau dabar mano galvoje sukosi daugybę minčių. Širdis pradėjo plakti greičiau ir aš akimirksniu pajutau pavojų. Greitai apsisukau ir ketinau bėgti atgal į mišką tačiau priešais mane atsirado trys vaikinai ir jie tikrai neatrodė labai malonūs.

Iš karto atsitraukiau ir stipriai besidaužančia širdimi, bandžiau suvokti kur po velnių aš esu ir kodėl čia atėjau. Mane apėmė bloga nuojauta. Reikėjo klausytis Arijos ir niekur neiti, o dabar tikrai pakliuvau į bėdą ir kas žino, ką šie vaikinai gali man padaryti. Šauktis pagalbos tokiu laiku būtų beprasmiška, todėl įnirtingai galvojau, kaip iš čia pasprukti, nes baimės jausmas buvo didžiulis. O kai Aronas atsisuko ir išmetė klastingą šypseną sulaikiau kvėpavimą ir mano žvilgsnis užkliuvo už merginos kuri prisiartino prie vaikino ir tuomet supratau kas ji.