Mirusiųjų miestas

1

Bėgu apleistu koridoriumi stengdamasi neužkliūti ant bet kur numestų senų baldų dalių, peršoku grindyse esančia skylę ir nei kiek nestabtelėjusi leidžiuosi tolyn. Su ranka netyčia perbraukiu per plačiai atvertas duris ir jos palieka nemalonų dulkių sluoksnį.

Girdžiu kaip dunksi į laiptus atsimušantys patrulių batai, o aš vis labiau artėju prie nevilties, nes pati įbėgau į spąstus ir jiems palengvinau darbą, bet tikrai nežadu dar pasiduoti. Tikiu, kad sugebėsiu pasprukti. Norėčiau apsisukti, kad įbėgčiau į butą, kurio durys man pasitaikė kaip kliūtis, tačiau rizika būti sugautai padidėtu. Esu pačiame koridoriaus gale ir vienintelė išeitis yra tik tai įbėgti į vieną iš aplinkinių butų. Todėl apžvelgiu šalia esančias butų duris ir pamatau vienas iš jų pravertas, pastumiu, kad butų didesnis tarpas ir galėčiau pralįsti. Jos sunkiai pajudėdamas sukelia triukšmą, kuris pasklinda po visą apleistą daugiabutį, tačiau net negalvoju apie tai, kad išsidaviau nes jiems yra likęs vienintelis kelias sekant mane – aukštyn. Įžengiu į tuščia kambarį, jame nepamatau jokios tinkamos vietos kur galėčiau pasislėpti, greitai patraukiu į kitus ten esančius kambarius, bet nei vienam nerandu slėptuvės, kurioje manęs patruliai neieškotų ar nebūtų pernelyg akivaizdi ir joje slėpdamasi nepasirašyčiau sau nuosprendžio. Pasiekusi paskutinį kambarį pamatau, kad jis taip pat tuščias ir ne ką geresnė slėptuvė už kitus, kuriuos aplankiau, bet šitame nors yra balkonas.

Pabandau praverti balkono duris, bet jos net nepajuda iš vietos, o iš koridoriaus atsklinda patrulių keliami garsai, kai jie apžiūri prieš tai buvusius butus ir juos visiškai išnaršo. Nebebandau durų atidaryti, nes jei jos sujudės tikriausiai sukels triukšmą, kuris greičiau išduos vietą, kur aš žadu slėptis, todėl užlipu ant palangės ir pralendu pro skylę lange stengdamasi nepaliesti nei vieno aštraus stiklo kampo. Lėtai vinguriuodama per tą siaurą landą patenku į balkono vidų. Prieinu prie pat krašto ir iškišu galvą pro griaučius, kurie liko iš balkono, ir žvilgsnis nevalingai nuklysta žemyn.

Šešiolikaaukštis, ir būtinai turėjau užbėgti į pati aukščiausia...

Nuvaikau šias mintis gyliai įkvėpdama ir pasisuku taip, kad galėčiau žiūrėti į dangų, bet jis mane mažiausiai domina. Peržvelgiu tai kas liko iš balkono ir pamatau tarp plytų įtaisytą kablį ant kurio, tikriausiai, kabindavo gėles. Pasiimu iš kuprinės virvę ir užsirišusi ant juosmens pritvirtinu ją ant kablio ir beveik visa išlendu į lauką stovėdama su kojomis ant balkono atbrailos. Ji po mano kojomis virpa, nekeldama jokio saugumo jausmo. Su rankomis apčiupinėju paviršiu, bet niekur neradusi, kur įsitverti pasiremiu su alkūne ir atleidžiu kojas nuo atbrailos ir pasilieku šitaip kaboti ant jo stogo, bet neilgam, nes stumdamasi su rankomis užsiropščiu ant jo ir atkabinusi virvę atsisėdu prie pat sienos.

Žinau, kad liko tik kelios minutės, kai jie įsiverš į šį kambarį, todėl stengiuosi suvaldyti savo kvėpavimą ir širdį. Tai tikrai ne pirmas mano toks bėgimas, bet, tikiuosi, kad ir ne paskutinis.

Tikiuosi.

Nežadu jiems pasiduoti.

Jau esu aplankiusi daugybės šalių apleistus miestus ir net tuos, kurie yra užteršti, bet dar niekada nebuvo taip kaip šiandien, kad neatitikčiau savo grafiko ir nukrypčiau nuo kelio. Pirmą kartą nebesusigaudžiau vietovėje ir pasiklydau. Kol atradau kelią atėjo vakaras, o aš buvau pasiekusi tik tai miestą, kuris yra labiausiai saugomas iš visų objektų esančių šioje teritorijoje, jei ne labiausiai saugomas iš visų tokių vietovių pasaulyje, nes net ir dieną čia patruliuoja, o naktį jų padaugėja. Internete mažai informacijos, o visi, kurie sako, kad čia yra buvę, ragina nekelti kojos. Pagal juos vienintelis dalykas ką jie geriausiai atsimena, tai – bėgimas.

Dabar suprantu kodėl.

Girdžiu kaip prasiveria buto durys ir per tuščias patalpas aidi patrulio sunkūs žingsniai. Atsklinda kaip jis varsto to mažo ir apleisto butuko kambario duris ieškodamas manęs, bet niekur neranda. Galiausiai išgirstu, kaip jis koja įkelią į kambarį su balkonu ir patraukia prie lango. Išdaužo likusius stiklus ir po nakties tylą pasklinda šaižus garsas, kuris mane iš karto nupurto. Garsas pasklinda po lauką sukeldamas aidą, kuris taip pat greitai nutyla kaip ir prasidėjo. Įsivaizduoju kaip jis įkišą galvą į balkoną pasižiūrėti ar aš jame nesislepiu ir susilaikau nuo kvapo užgniaužimo, kad neišsiduočiau pakeitusi dažnį, nes atrodo, kad net menkiausias krepštelėjimas gali mane išduoti.