Mirusiųjų miestas

3

PO METŲ

Tupiu ant namo stogo pilant lietui.

Tai lygiai tas pats stogas, ant kurio aš iššokau iš traukinio. Dabar čia ateinu pamąstyti ir nors kiek pasimėgauti gyvuojančia gamta, nes niekur jos daugiau nebematau. Visą laiką praleidžiu tarp keturių sienų.

Bent jau ryt galėsiu iš čia ištrūkti. Kaip jie sako, ryt dalyvausiu savo pirmojoje misijoje.

Nieko jie man neaiškina ir neleidžia suprasti kas atsitiko jų miestui. Tačiau bent jau padeda čia prisitaikyti ir tobulėti. Patobulinau ne tik savo bėgimo įgūdžius, bet ir kovos.

Tapau jų kovotoja.

Tačiau kiek suprantu, jie dar nepatenkinti, pagal juos aš vis dar esu silpna.

Man visą laiką kirba mintis, kurioje aš pusėje esu: ar gerųjų, ar blogųjų. Tačiau kaip tai galima suprasti? Mane tas visada glumino, nes nežinau ar galiu jais visiškai pasitikėti. O ką išmokau iš filmų tai, kad kartais tie, kurie sakosi, kad yra geriečiai iš tiesų niekuo nesiskiria nuo blogųjų.

-Viltie,- išgirstu kaip per lietaus užuolaidą ateina iki manęs Varno balsas ir visai greitai jis pliumpteli šalia manęs.- Jaudiniesi dėl rytojaus?

Papurtau galvą nenuleisdama akių nuo horizonto, kuriame prieš kokias dešimt minučių išnyko traukinys. Man buvo kilęs noras šokti į jį ir dingti...

Tačiau nežinau, kur jis važiuoja ir ar mane nuveš atgal į namus, o gal kaip tik pasmerksiu save pražūčiai kareivių rankose... Ir iš viso, ar kareiviai iš tiesų yra tokie kokius juos laiko? Nežinau, kas čia atsitiko, bet kartais primena man visa ši situacija fantastinius filmus apie pasaulį po karo.

-Ką mes rytoj turėsime padaryti?- nors jau girdėjau tai daugybę kartų, bet vis tiek noriu dar kartą išgirsti. Mane tai kažkaip ramina ir priverčia negalvoti apie nieką kitą tik apie tai ką turėsiu atlikti.

-Nusigausime iki sandėlių, prie kurių sustoja traukinys ir kai jis bus iškrautas paimsime dalį maisto, kuris yra kaupiamas ir pargabensime čia esantiems žmonėms,- lietus pradeda pliaupti dar stipriau ir jis atsistojęs uždeda ranką man ant peties.- Nenuvilk.

Girdžiu jo sunkius žingsnius tolstant. Jaučiu jo delno svorį sau ant peties ir man vis skamba ausyse jo žodis: „ׅNenuvilk". Tai skamba lyg grasinimas, kuris parodo, kad niekas nuo pat pradžios nepasikeitė.

Aš vis dar esu nepatikima.

Niekas manęs čia nepažįsta, kaip ir aš jų. Čia man nėra draugų, bet jų ir neieškau, ieškau kelio namo. Nežinau nei kiek čia yra žmonių, nei kodėl čia slepiamės ir nenoriu įsivelti į jų karą iš kurio vėliau nebeištrūkčiau, aš tik noriu namo, ir ten nusigausiu, nes čia ne mano pasaulis.

Aprimus lietui atsikeliu nuo stogo krašto ir patraukiu link saulės. Besileidžiančios saulės spinduliai nudažo betono pastatus ir juos atgaivina bet kelioms sekundėms, atrodo, kad miestas vėl gyvas, kad visi namai pilni gyventojų, kurie ruošiasi vakarui. Nuleidžiu galvą ir pamatau nuo juodo apsiausto krašto varvant lašus į žvyrą. Akiratyje atsiranda rudų plaukų sruogą, kurią saulė nudažo raudonai paskutinę sekundę ir dingsta už kalnų kontūrų.

Rytoj mano pirmas žygis.

Padarysiu viską, kad jie manimi galiausiai patikėtu. Su tokia mintimi apsisuku ir patraukiu prie lango, pro kurį nusileidžiu į koridorių.

„Kas yra ne mūsiškis, turi mirti."

Tokie buvo paskutiniai nurodymai, kuriuos gavau.

Tupiu ant daugiabučio stogo, kuris yra visai šalia sandėlio ir nenuleidžiu akių nuo kitų narių, su kuriais čia atkeliavau. Nežinau, kokio dydžio šis miestas yra, ir kaip atrodė prieš tai, bet kai bėgome pamačiau tolumoje sušmėžuojant daugiaaukščio kontūrus, kurie greitai dingo.