Mirusiųjų miestas

2

-Kas. Tu. Tokia?- jis ištaria kiekvieną žodį lyg atskirą sakinį ir daug griežčiau, nei prieš tai. Aš vis dar neįsivaizduoju, ką jam atsakyti. Mano smegenys visiškai atsijungusios, vis dar nesugebu suvokti situacijos, kurioje esu.

-Mes... traukinyje...- pirmas dalykas ką suvokiu tai vietą, kurioje esu.

Kai pati suvokiu ką pasakiau man iš karto iškyla šiandienos naršymo vaizdas.

Aš ėjau palei bėgius iki upės ir kai ją pasiekiau pamačiau tiltą, kuris yra pritaikytas važiuoti traukiniams, bet jis visas buvo sugriuvęs ir pačiame upės viduryje, kur turėtų būti tiltas su bėgiais žiojo didžiulė skylė. Ji atrodė kaip iš kai kurių karinių filmų, kai yra sprogdinami tiltai, o traukiniai čia jau seniai nebevažiuoja.

-Tiltas susprogdintas, mes nepravažiuosim! Ir iš vis iš kur čia atsirado traukinys?- mano krūtinė kilnojasi nuo gilaus kvėpavimo, nes suvokiu, kad greitai mirsiu ir dabar niekaip neišsigelbėsiu...

Dingsta žiburėliai iš patrulio akių ir greitai vėl grįžta. Jis atitraukia peilį man nuo gerklės ir pagriebęs už rankos pradeda tempti prie durų, jas praveria ir laikydamas mane už kuprinės iškišą veidų žemyn.

Man prieš akis atsiveria sveika tilto struktūra ir mes jau juo riedame. Atstumas iki vandens atrodo apie penkiolikos metrų jei ne aukščiau. Įsitveriu kuprinės petnešų ir net nežadu jų paleisti, nes nukristi nenorėčiau. Plaukai apgaubia veidą ir užstoją vaizdą, bet aš jį vis tiek matau. Traukinio sukeliami vėjo gūsiai čaižo mane ir verčia dar labiau įtempti kūną. Patrulis atlaisvina savo gniaužtus ir aš palinkstu žemyn, iš išgąsčio net spygteliu, bet greitai būnu įtraukta atgal į vidų ir nusviesta prie sienos. Nukrentu ant užpakalio, bet lieku įsitvėrusi petnešų, rankos, vis dar neatsileidžia nuo jų.

Traukinių čia neturėtų būti, bėgiai yra sugadinti ir surūdija. Tačiau tai, ką mačiau paneigia tai, ką mačiau dieną.

-Tai ar dabar atsakysi?- pritupia ir prikiša man peilį prie veido.

-Aš esu nelegalė,- ramiai atsakau nenuleisdama žvilgsnio nuo patrulio ir laukdama jo reakcijos, kad prisipažinau.

-Neįsivaizduoju ką tu sakai,- jis priliečia su geležte mano veidą ir palenkia galvą, kiek galiu suprasti iš sujudėjusi žiburėliu.- Noriu žinoti kam tu priklausai. Jei man atsakysi į šį klausimą pagalvosiu ar tave paleisti.

Jis šneka monotonišku balsu, kuris priverčia mane nusipurtyti ir suprasti, kad išgyvenimo tikimybė vis mažėja. Palieku sutrikusi ir net neįsivaizduoju ką jis nori išgirsti.

-Aš nesuprantu,- sušnabždu, bet po tuščią vagoną šis mano išleistas garsas pasklinda aiškiai ir garsiai.

Išgirstu kaip iš jo atsklinda prunkštelėjimas. Jis pradeda krapštinėtis ir kažką ištraukęs iš savo kišenės pagriebia mano ranką ir uždeda šaltą metalą man ant rankos. Tą patį padaro ir su kita ranka.

-Aš noriu žinoti, ar tu esi kareivė?

-Ne,- griežtai atsakau ir sustingstu, nes pagalvoju, kad išsikasiau sau dar gilesnę duobę, dabar tikrai keliausiu į nuovadą ir būsiu apklausiama.

Kažkaip nustembu, kad jis daugiau nieko manęs nebeklausia, bet nelabai ir žinau ar turėčiau jam viską atskleisti, nes vis dar nesuvokiu kas atsitiko.

Matau kaip sujuda jo kontūrai ir jis patraukia prie durų, jas praveria ir iškišęs galvą pasižiūri į priekį, o aš tuo momentu pastebiu, kad jau pradeda švisti ir po truputį viską nudažo rausvi saulės spinduliai. Patrulis grįžta prie manęs ir sugriebęs už rankų pastato ant kojų, nuveda prie durų, pro kuris atsklinda traukinio ratų bildėjimas ir ūžiantis vėjas, kuris man priartėjus pradeda gairinti veidą. Stebiu priekį ir kaip mes artėjame prie vieno iš stogų. Bėgiai eina ne ant žemės, o ant tilto, kuris siekia, net penkiaaukščio stogą, jei ne aukštesnio.