Mirusiųjų miestas

6

Jaučiu kaip Okeanas stovėdamas, už manęs ramiai kvėpuoja. Nenuleidžiu žvilgsnio nuo Varno, kuris irgi žiūri į mano pusę.

Tačiau ne į mane.

O į Okeaną.

Priešais jį praeina žmogus ir mano žvilgsnis nuseka jį. Prie pat scenos krašto atsistoja vyresnio amžiaus moteris, ji iš salėje esančių žmonių yra pati vyriausia ir, tikriausiai, net pati vyriausia iš matytų praeitoje būstinėje.

Žinoma mačiau vyresnių, bet tik tai toje vietoje, kur auginamos daržovės.

O kur aš apsistojusi ten nebuvo vyresnių nei trisdešimt, na išskyrus vade. Tačiau šita atrodo netoli penkiasdešimties. Ji savo menku rankos judesiu nutildo visą salę.

– Sveiki atvykę, – nužvelgę per visą salę ir nusišypso. – Jūsų vadai jus parinko kaip labiausiai tinkančius šiai misijai, todėl prašome jūsų supratingumo ir stiprybės ruošiantis. Žinau, kad daugeliu net nebuvo pranešta ką darysite iš tiesų, bet nesijaudinkite. Sužinosite tai eigoje ir tik geriausi, kurie bus lentos viršuje...

Ji pasisuka ir ištiesia ranką į sieną prieš kuria yra pakyla. Ant jos atsiranda lentelė su mūsų vardais ir prie kiekvieno iš jų parašytas nulis. Ji vėl atsisuka į mus:

– Daugiausiai surinkusių žmonių penketukas po mokymų gaus užduotį, kuri atvers mums kelia. Kur gyvensite davėme sąrašus jūsų grupės, su kuria atvykote, vadovui. Rytoj iš ryto prasidės treniruotės, tai reiškia prasidės ir taškų skaičiavimas. Sėkmės.

Ji nusilenkia ir patraukia atgal link durų pro kurias įėjo. Kai ji už jų dingsta salėje pasklinda šurmulys, nes visi patraukia prie savo vadovų.

– Dar pasimatysime Viltie... – Pajaučiu kaip Okeanas paliečia mano plaukus. Pasuku galvą į jo pusę ir mūsų veidai atsiduria labai arti vienas kito. Jis nusišypso ir pakelia sruoga artyn savęs, o aš nenuleidžiu žvilgsnio nuo jo akių. – Iki.

Jis tik tiek pasako ir dingsta minioje.

Atsigaunu iš jo sukelto transo ir apsižvalgau bandydama susivokti kur turėčiau eiti. Tačiau mano žvilgsnis iš karto būna pagautas Varno ir matau kaip jo kaktoje susimeta raukšlės. Greitai patraukiu link jo ir kartu su paskutiniais mūsų grupės nariais atsiduriu prie jo.

Sąrašas jo rankose yra sulankstytas, bet pirštai vis nerimsta ir tai išlanksto, tai ir vėl sulanksto. Jis stebi mane, bet jo žvilgsnis nukrypsta į kitus.

– Ši vieta skiriasi nuo to prie ko buvome įpratę, jiems svarbiausias rezultatas tad susitaikykite su savo kambariokais, kuriuos gausite ir nebandykite reikšti priekaištu, vis tiek matysite juos tik po treniruočių ir prieš jas, – jo balsas nuskamba griežtai tad mes tik linktelime galva ir jis pradeda vardyti kas turės gyventi su kuo.

Laukiu kol bus pasakyta su kuo aš turėsiu gyventi, bet jis vis manęs nepamini ir kai visus suskirsto suprantu, kad man liko gyventi tik su juo. Susilaikau nuo priekaištų, nes yra ir kitų kurie gyvens kaip mes. Sugniaužiu kumščius ir laukiu kol jis išdalins raktus, kad galėčiau eiti pailsėti, nes iki ryto liko mažiau nei penkios valandos.

– Einam, – staigiai pakeliu galvą ir pamatau, kad žmonių sumažėjo, o iš mūsų grupės likome tik tai mes. – Duosiu patarimą, nepasiklysk savo galvoje jeigu nori įrodyti, kad galime tavimi pasitikėti, – jis baksteli su pirštu man į kaktą ir apsisukęs patraukia lauk net nelaukdamas manęs.

Nežinau ar jis tai sako tikrai dėl to, kad buvau išplaukusi, ar dėl to, kad prie manęs buvo priėjęs Okeanas. Nežinau, kas buvo tarp jų perbėgę, bet manęs tai ir nedomina.

Mano tikslas vis dar yra tas pats: surasti būdą grįžti namo ir kai jį rasiu dingsiu iš šito pasaulio.

Einu koridoriumi, kuriame pilna žmonių, o tai, kad visi apsirengę vienodai tai nei kiek nepadeda, net juodi varno plaukai dingsta minioje ir negaliu jo normaliai sekti.