Mirusiųjų miestas

4

Einu visa sukaitusi po treniruotės. Jaučiu kaip mano kūnų teka prakaitas ir skverbiasi, po rūbais. Noriu tik palysti po šalta srove ir galėsiu atpalaiduoti visus raumenis.

Praeinu pro kambarį, kurio durys visada būna užvertos, bet dabar pamatau menką plyšį. Prisiglaudžiu prie sienos ir pasižiūriu pro kampą, bet išvystu tik tai tamsą. Išgirstu kaip ten kažkas sušnara todėl staigiai pasitraukiu ir atsistoju toliau, kad galėčiau pabandyti pabėgti jei kas.

-...tikrink dar kartą,- išgirstu kaip atsklinda tylus įsakymas, bet pirmą kartą girdžiu šį balsą.

-Dariau tai jau kelis kartus, bet rezultatas vis tas pats.

-Nori pasakyti, kad aš turiu nusiųsti tokį reportažą jiems?

-O ką galime padaryti, čia ne nuo mūsų priklauso, kas dar atsitiko?

-Gauname mažiau energijos nei prieš tai, atrodo, lyg jie bando mus suvaržyti...

-Tai aišku, kad bando, jei jie to nedarys, mes juos užpulsime!

-Nurimk, mes sugalvosime kaip ir jei tai tikrai rimta, mes nebusime vieninteliai, kurie tai patiria, tik reikia daugiau skir...

Mano pasiklausima nutraukia koridoriumi atsklindantys žingsniai. Jis greitai pasuks ir pamatys mane. Apsisuku ir kiek įmanoma greičiau pasišalinu iš vietos. Pasukusi už kampo sustoju ir pasižiūriu pro kampą ir pamatau ateinančia moterį su pastorintų padų batais. Nieko nelaukdama įsiveržia į kambarį ir užtrenkia duris.

Neįsivaizduoju ką, ką tik nugirdau, todėl pabandau susitelkti į savo kelią ir patraukiu greičiau į maudyklą, kad nesukelčiau kokio įtarimo.

Stoviu po šalta srove, kuri krenta iš lubų, lyg koks krioklys. Neįsivaizduoju kaip jie tai padarė, bet man šis pojūtis primena mano kelionę po Daniją ir maudynes, po vieno iš jos krioklių srove, kuri nors ir spaudė mane prie žemės, bet atpalaidavo raumenis. Iškelia nepakartojamus gamtos vaizdus ir iškarto atsipalaiduoju.

Nežinau, ar dar kažkada tai pamatysiu, ar dar kažkada išvysiu tokius gamtos stebuklus, nes dabar matau tik tai betoną aplink save.

Patraukiu link man skirto kambario ir sustoju prie pat laiptų. Pagal viską turėtu šviesti lempos, bet jos kažkodėl neįsižiebia. Negi taip buvo kai ir atėjau? Vis galvoju, bet atrodo, kad veikė, tik dabar kažkas atsitiko ir nustojo veikti, reikės pranešti.

Einu koridoriumi į savo kambarį ir matau, kad šviečia tikrai ne visos lempos. Man tai varo nemalonų jausmą, kuris ragina bėgti. Kiek galima greičiau pamėginu pasiekti savo kambarį ir įėjusi pagriebiu kuprinę, su kuria čia atvykau ir netikrinau jau ilgą laiką. Atveriu vidų ir pradedu greičiau knistis, nes net kambaryje nesuveikia jokia lempelė, kuri suteiktu, bet kiek šviesos. Surandu vieną iš tų keistų apyrankių, kurios būna per vakarėlius ar festivalius ir ją palaužau, kad suteiktu šviesą. Žinau, kad kažkur turėtų būti pakelis tokių ir mažų, bet dabar nerandu.

Apžiūriu kambarį ir pamatau ant pagalvės padėto lapo kontūrus. Pagriebiu jį ir padėjusi ant kelių pabandau paskaityti kas ten parašyta.

Prašome visų nepanikuoti, elektra po kurio laiko bus atkurta, bet kol kas prašome pagyventi tokiomis sąlygomis, jos yra laikinos, ir kaip minėjome bus greitai pašalintos. Prie to sutelkėme savo didžiausius išteklius.

Tas trijų žmonių pokalbis man kaip tik iškyla prieš akis ir aš suprantu, kad jie kalbėjo apie tai, kad mes gausime mažiau elektros. Tačiau kodėl? Miestas yra ir taip visiškai sugriautas ir sunaikintas, o mes gyvename jo griuvėsiuose. Elektra, kai klausiau, yra gaunama nuo traukinių, bėgių, nes jie visada kraunami ja.