Šalčio sūnus 2 ✓

-I-

-Danieliau! Kur esi? - šaukė Marius.

Danielius stovėjo pasislėpęs už plačiakamienio klevo. Jis stengėsi sulaikyti juoką ir neišleisti nė garselio. Jo draugas Marius tuo tarpu bėgo tai prie vieno medžio, tai prie kito, ieškojo draugo.

Vaikinai žaidė Mariaus močiutės Helenos sode. Nuo jų paskutinio nuotykio praėjo dveji ramūs metai. Marius su Danieliumi paaugo, dabar abiem buvo penkiolika metų. Helena su Hanima ir jais gyveno užmiesčio didelėje sodyboje. Blogis trumpam buvo pamirštas, o Helena pasirūpino savo burtais, kad priešai jų nesurastų.

Pro langą stebėdama vaikinus, Hanima stovėjo susimąsčiusi. Jos galvoje įtemptai sukosi mintys. Nuo jų moteriai jau ėmė skaudėti galva.

-Hanima, kas tau neduoda ramybės? Apie ką galvoji? - užklupo moterį Helena.

Hanima krūptelėjusi staigiai atsisuko. Pamačiusi senolę, nusiramino.

-Ak, mums nelemta amžinai ramiai gyventi. Mestorus per dvejus metus visus išžudė Blogio tarnai. Net Šalčio magijos atstovų nebeliko. Helena, galas artėja, - Hanimos akys ėmė ašaroti. Jai stipriai suskaudo krūtinę ir ji sukniubo ant grindų.

Senolė suskubo padėti moteriai, kuri dabar raudojo sėdėdama ant senų, girgždančių grindų.

-Danieliaus magija stiprėja, o ir jo įgūdžiai valdant magiją pagerėjo, - bandė nuraminti verkiančią Hanimą Helena.

-O jeigu jis žus? Jo tėvas miręs, nenoriu prarasti ir jo, - sielvartavo Hanima.

-Nieko nepadarysi, mieloji. Reikia tikėti, kad viskas bus gerai.

Danielius išlindo iš už medžio ir išgąsdino Marių, kuris stovėjo atsukęs jam nugarą ir akimis klaidžiojo po sodą. Vaikinai kvatodami ėmė draugiškai stumdytis, tuomet nusprendė lipti į medį. Jiems lipant vis aukščiau, šakos ėmė plonėti.

Staiga giedrame danguje sužibo žaibas. Be jokio garso, jo niekas nepastebėjo, kaip ir nepastebėjo didelių violetinių paukščių, kurie skrisdami suko ratus aplink sodybą. Jų juodos akys piktai žvelgė į Danielių. Vienas kurtinamai suklykė, bet tas klyksmas netrukus išsisklaidė ore.