Šalčio sūnus 2 ✓

- V -

Rosmė visą laiką akylai stebėjo paskutinįjį Mestorą, kurio venose pulsavo galinga Šalčio magija. Vaikinas vakarais dingdavo miške, grįždavo apie vidurnaktį, jo krumpliai būdavo kruvini, jėgos išsekusios ir jis, net nepavalgęs vakarienės, guldavo į savo mamos lovą ir, susisukęs į kamuoliuką, kietai užmigdavo. 

Marius labai pergyveno dėl savo draugo, norėjo kaip nors jį palaikyti, tarti kelis paguodžiančius žodžius, bet negalėjo. Jis negalėjo dabar sakyti Frozenui paguodos žodžius, nes Starkas puikiai žinojo: Danielių tai nepalaikys, o įskaudins ir dar labiau pastūmės aklojo keršto link. 

Helena labai sielvartavo dėl Hanimos mirties, jos širdis dar išgąstingai tūkčiojo iš siaubo vien pagalvojus, jog Tamsieji bet kada gali staigiai ir netikėtai pulti bei negailestingai nužudyti tiek Danielių, tiek ir Marių. Ji pati labai norėjo išeiti į mirusiųjų pasaulį, kur, jos nuomone, jai jau ir buvo laikas tenai keliauti. Senoji moteriškė suvokė, jog savo pareigą jau atliko: su Hanima užaugino du stiprius jaunuolius, kurie sugebės stoti prieš Tamsą ir galės apsiginti nuo pavojų patys. Dabar greitai lyg kalnų vandens upeliūkštis atėjo laikas, kuris kvietė Starką ir Frozeną pradėti gyventi ir kurti savo gyvenimą, lyg juostas austi savo gyvenimo kelius ir takelius, dabar jie turėjo rinktis, kaip elgsis įvairiose žiauraus gyvenimo situacijose. Dabar jie patys gins savo mylimuosius ir artimus žmones, patys ieškos savo ilgo ir sunkaus gyvenimo kelio gražiąsias palydoves, kurios jiems pagimdys sveikus ir narsius sūnus bei švelnias ir darbščias dukras.

Marius budėjo prie mylimos močiutės lovos. Ši kiauras dienas nejudėdama, vos alsuodama gulėjo lovoje, apsiklojusi storomis antklodėmis ir visą laiką užmerkusi akis. Jos anūkas ilgai laikydavo ją už rankos ir prašė Visatos, kad padėtų atsigauti močiutei.

-Viskam savo laikas, anūkėli, pameni? - tai buvo vieninteliai Helenos žodžiai, kuriuos ji gergždančiu balsu ištardavo kiekvieną vakarą prieš užmigdama.

Kepinančios liepos pradžioje, vieną ankstų rytą, dar nepakilus liepsnojančiai vasaros saulei, Heleną ėmė purtyti skausmo traukuliai. Iš miegų pašokęs Marius laikė močiutę savo glėbyje ir ramino ją. O tuomet jis išgirdo garsų, seniai negirdėtą tvirtą močiutės balsą:

-Kai aš paliksiu šį pasaulį, jūs tryse turite keliauti į Ledinės Liepsnos kraštą, Rosmė turi žinoti kelią tenai. Tik ten jūs rasite atsakymus į pagrindinius du jums rūpimus klausimus: ką daryti toliau ir kaip sustabdyti Blogio karalienę, kuri valdo Tamsuoklį ir Blogio tarnus. 

Po šių žodžių į kambarį įlėkė Danielius, pro pravirą langą įskrido Rosmė. Marius ašarodamas spaudė glėbyje jau mirusios Helenos kūną.

                                                                                ***

Helena buvo palaidota šalia Hanimos. Marius žodis žodin atkartojo draugams Helenos pasakytus paskutinius žodžius. Jie minutę kitą visi tylėjo, paskendę savo minčių raizgalynėse, kai Rosmė atsipeikėjo ir tvirtu balsu pasakė:

-Ruoškitės, pasiimkite tik būtiniausius daiktus: mes keliausime į Ledinės Liepsnos kraštą. Žinau tą kelią, prireiks tik jūsų ištvermės.

Po šių žodžių Marius su Danieliumi tylėdami greitai suruošė dvi kuprines, pasiėmė maisto ir iškeliavo iš sodybos paskui šviesiai rudais sparnais mosuojančią pelėdą Rosmę.