Šalčio sūnus 2 ✓

- XIII -

Po ilgo ir nuoseklaus apšilimo ir mankštos jaunuoliai ėmė bėgioti mišku. Čia nebuvo takelių, jie visi buvo tankiai apžėlę žole ir įvairais kitais augalais. Marius stengėsi neatsilikti nuo grakščiai ir lengvai bėgančios Ermerlinos. Ji buvo nepaprastai ryžtinga ir atkakli. Netrukus Mariui ėmė diegti šoną. 

Mergina pašaipiai žvilgtelėjo į jį. Nors jaunoji kovotoja nenorėjo šitaip elgtis su vaikinu ir jį erzinti, jos moteriškus instinktus niekas negalėjo nuslopinti. Po gerų dešimties minučių bėgimo, Ermerlina staiga dingo Mariui iš akių. Vaikinas sustojęs giliai šnopuodamas ėmė dairytis gražuolės. Ir kur gi ji galėjo dingti?

Tuo tarpu rudaplaukė vikriai užsliuogė į neaukštą medį, kurio tankūs šakų lapai puikiausiai uždengė merginą. Ji tyliai sėlino šaka artyn Mariaus. Netrukus ji jau tupėjo virš jo galvos. 

Marius pasilenkė ir stengėsi atpalaiduoti sustingusius ir maudžiančius raumenis. 

-Ermerlina! - riktelėjęs į miško gilumą Marius norėjo žengti žingsnį artyn, bet nepajėgė. Jo koją staigiai įsiurbė klastinga pelkė, kuri lopais buvo nusidriekusi per visą mišką. Vaikinas suriko iš išgąsčio ir bandė ištraukti koją, kurią netrukus skausmingai suspaudė mėšlungis.

Mergina išsiviepusi šoko tiesiai jam ant nugaros. Jis pargriuvo, o Ermerlina, puikiai pažinodama mišką kaip savo penkis pirštus, nuliuoksėjo į miško gilumą. Ji stengėsi nekikenti, nes laukė, kada gi Marius ims ją vytis ir kada pagaliau jis galės romantiškai užgriūti ją. Gal ji turėtų jį pabučiuoti tada, kai jis savo nuostabiomis akimis pažvelgs į ją? Ar geriau tuomet, kai pats palinks prie jos veido? Šiuos slaptus merginos apmąstymus nutraukė gailus riksmas ir keiksmai.

-Kas nutiko, Starkai? Reikia pagalbos? - nutaisiusi kuo ironiškesnį balso toną, Ermerlina neskubėdama ėmė žingsniuoti atgal pas vaikiną.

Tai, ką ji išvydo, privertė jos širdį akimirkai sustingti. Mariaus nebebuvo. Pelkės tirštas ir drumzlinas vanduo pokštelėjo toj vietoj, kur neseniai skendo vaikinas. Ermerlinai pakirto kojas.

-Ne! - surikusi iš visų plaučių mergina paknopstomis puolė prie pelkės, norėdama griūti į ją, įkišti rankas ir ištraukti galbūt  vis dar gyvą Marių, vaikiną, kuris atitirpdė jos širdį savo dvasia.

Tik jai sutrukdė pats Starkas. Jis viena purvina ranka lengvai apsivijo jos liemenį ir prisitraukė prie savo šlapių drabužių. Mergina drebėdama verkė. Ji instinktyviai suėmė drebančiais delnais vaikino veidą. 

Jis susiraukęs atsitraukė ir paleido merginą. Ši atsitokėjusi nusišluostė ašaras bei drėgnus skruostus ir ar tai iš išgąsčio, ar tai iš streso, ėmė piktai šaukti:

-Tu esi grynakraujis idiotas! Tu juk vyras, būsimas karys, kaip negalėjai susitvarkyti su paprasčiausia užduotimi? Net bėgioti nemoki... Na, nieko tokio, kitą kartą reikės prie tavęs pristatyti karius, kad bėgdamas nenusisuktum sprando.

Ji norėjo nusišypsoti, bet pamačiusi niūrų Mariaus veidą, susilaikė.

-Atleisk, bet kito karto nebus. Aš treniruosiuosi vienas, be tavęs. Valdovai klydo sakydami, kad tu man padėsi. Tu man nepadėsi. Tu mane nužudysi net nesusipurvindama rankų, - liūdnai, su kartėliu balse išrėžė tiesą Marius.  

Ermerlina stovėjo apšąlusi. Jos akys buvo kupinos pykčio. Marius paliko ją greitais žingsniais dingdamas už medžių, rūmų link, o mergina tyliai pravirko. Tik po gero pusvalandžio ji vis dar verkdama grįžo namo.

*********

Starkas sutiko Frozeną rūmų parke. Draugai, vos pažvelgę vienas į kitą, be žodžių viską suprato.

-Jei būčiau galėjusi, būčiau padariusi? -  priėjęs prie Danieliaus, Markas atsisėdo ant apšerkšnijusios žolės.

-Viską darau tik tam, kad būtum stiprus? - pasisukęs į draugą, Danielius patogiau atsirėmė į klevo kamieną.

Abu nuoširdžiai nusijuokė ir merginos galvose susitraukė it plonytis siūlas.