Šalčio sūnus 2 ✓

- XV -

Valdovai buvo išvykę į komandiruotę, tad pirmoji šią žinią sužinojo ir pranešė princesė Gerladija Frozen. Ji liepė pasišaukti Marių, Danielių, Ermerliną ir Rosmę į sostų menę. Vos įbėgę, jaunuoliai išvydo baltesnį nei paprastai merginos veidą. Jai buvo vos penkiolika, metais jaunesnė už brolį, bet visada atrodė tokia moteriška. Tad ir dabar ji verkė ne kaip maža mergaitė, o kaip motina, apraudanti savo sūnų, kuris išjojo į karą ir neaišku, ar ji kada nors jį pamatys. 

-Kaip jis dingo? Gal jis tiesiog nuėjo pasivaikščioti, - netikėdama savo ausimis Ermerlina pribėgo prie princesės ir stipriai suspaudė ją savo glėbyje. Šviesaplaukė mergina, pasidabinusi sidabrine suknele, sulaikė kvapą ir atgniaužė kumštį. Jos drebančiame delne gulėjo suglamžyto pergamento skiautė. Rosmė iš karto pačiupo raštelį ir puolė įnirtingai jį skaityti. 

Danielius atsargiai stebėjo jos plonus drebančius pirštus, greitai po tekstą lakstančias akis, virpančias, nežymiai krutančias lūpas, trūksmingą kvėpavimą. Perskaičiusi raštelį ji pakėlė galvą ir stovėjo it įbesta. 

-Rosme? - Frozenas susirūpinęs lėtai prisiartino prie merginos. Ji išgąstingai kvėptelėjo, jos akys užsimerkė ir ji griuvo. Laimei, Danielius laiku ją sugavo. Rosmė neteko sąmonės. 

-Kas gi ją taip išgąsdino? - stengdamasis tvardytis paklausė Danielius.

Gerladija atšlijo nuo Ermerlinos ir balsu įgarsino laiško turinį:

-Blogio Karalienė pagrobė mano brolį. Ji siūlo mainus. Jei aš perduosiu jai tai, ko ji nori, ji paleis mano brolį. Kitaip ji nužudys Freitą, - merginos balsas drebėjo.

Purtoma Frozeno, Rosmė šiaip ne taip atsigavo. 

-Ko ji nori? - turėdamas blogą nuojautą, Marius sugniaužė kumščius. Jis pirmas išdrįso užduoti šį klausimą.

-Frozeno, - prikandusi lūpą, atsakė princesė. Ji bijojo vėl pravirkti. 

-Kurio? - vienu metu sušuko Marius su Frozenu. Ermerlina nejučia atšlijo toliau nuo jų, o Rosmė susigūžė.

Gerladija sunkiai įkvėpė. Ji pakėlė galvą, jos blyški ranka lėtai pakilo. Nukreipusi rodomąjį pirštą, bejausmiu balsu atsakė:

-Tavęs.

-Danieliaus? - pakraupo Rosmė.

Skaudi tiesa smogė visiems milžiniška banga. Ji palietė kiekvieno širdį ir privertė jas visas krūptelėti. 

-Aš žinojau, kad galiausiai ji suras mane. Nuo savo lemties nepabėgsi, - keistu, nepažįstamu balsu pasakė Danielius. Jis atsargiai pastatė savo mylimąją ant kojų. 

Marius puikiausiai suprato, ką jis ruošiasi daryti. 

-Ne, Danieliau, tu neisi pas ją, supratai? Mes surasim kitą būdą, kaip išlaisvinti princą, bet tavimi mes nerizikuosime, - protestavo draugas.

-Tu manęs nesustabdysi. Negaliu daugiau slėptis. Nenoriu, Starkai. Ji nužudė mano tėvus, tavo močiutę, ji nužudė tūkstančius. Aš esu paskutinysis Mestoras ir aš noriu savo pirštais pajusti jos baigiančią plakti, mano ledo durklu perdurtą širdį, - ramiai, šaltai ir ryžtingai kalbėjo Danielius.

-Ne, aš tau neleisiu, - Rosmė stipriai suėmė jo riešus ir privertė pažvelgti į ją.

-Manęs nieks nesustabdys, - švelniai, kaip tik galėjo, ištarė Frozenas. 

Jis pažvelgė į princesę ir, nusilenkęs jai, pasakė:

-Jūsų brolis grįš sveikas ir gyvas. Perduokite valdovams, kad esu jiems dėkingas už viską. 

Danielius pažvelgė į Ermerliną:

-Saugok juos ir gink. Mariau, - jis nenorėjo žengti arčiau, - tapk nenugalimu. Iki, - jis iškėlė rankas į viršų ir iš jo plykstelėjo ledo kristalai. Draugai negalėjo pribėgti prie jo, į kūną smigo aštrieji ledo gabalėliai.

Danielius atliko neseniai išmoktą burtą: jis pavirto lediniu varnu. Jo aštrios plunksnos sužvilgo saulėje, o tuomet už miško, toli toli, iš tamsaus dangaus trenkė juodas ir derva žaibas. Blogio Karalienė kvietė Mestorą pas save. Varnas ėmė skristi į tą kryptį, kurią jam parodė Karalienė. Staiga atsiradęs tirštas rūkas ėmė suktis. Iš sūkurio išnyro vaikino figūra. Kai viskas nurimo, draugai rado ant žemės gulintį be sąmonės, bet kvėpuojantį princą Freitą.

-Mes surasime jį, - priėjusi prie sugniuždytų Mariaus ir Rosmės, pasakė Ermerlina. Jie visi trys tylėdami stebėjo tolumoje vis greičiau tamsėjantį dangų. 

PABAIGA