Šalčio sūnus 2 ✓

- III -

-O kuo tu vardu, pelėda? - Danielius susidomėjęs žvelgė į paukštį.

-Vadink mane Rosme. Ir neklausinėk manęs asmeninių dalykų. Aišku? - pelėda nusiminusi nusisuko, pakilo ir nuplasnojo pro langą į mišką.

-Ar grįši? - Danielius staigiai prišoko prie lango, bet pelėda jau buvo dingusi iš akių. Vaikinas nusiminęs apgailestavo, kad įžeidė pelėdą. Bet žinia, kad juos stebi Tamsieji, nedavė jam ramybės. Jis norėjo veikti, bet suprato, kad Rosmė ne šiaip sau liepė laukti.

Į kambarį staiga įvirto Marius. Visas persigandęs, jis sunkiai šnopavo. Frozenas atsitraukė nuo lango ir sunerimęs pažvelgė į draugą.

-Hanima... Ji sužeista... - išstenėjo Marius.

Danielius puolė pro jį ir pro duris ir nubėgo į virtuvę. Močiutė Helena laikė rankose kraujuojančią Hanimą. Danielius puolė prie mamos.

-Kas nutiko? - berniuko akyse sužibo ašarų krisleliai.

-Nežinau... Juodosios magijos strėlė pataikė jai į krūtinę, - senolė servetėle stabdė iš moters krūtinės plūstantį kraują.

-Ką daryti? - Marius persigandęs šūkavo.

-Padėkit man ją paguldyti į lovą, išgydysiu ją, - tarė senutė. Vaikinai suskubo jai į pagalbą. Netrukus pabalusi, be sąmonės suglebusi Hanima jau gulėjo ant lovos.

Helena išvijo vaikinus į lauką. Marius nerimastingai žvilgčiojo į draugą, o Danielius su rimta veido išraiška stebėjo po truputį apsiniaukinėjantį dangų.

-Tamsieji, - iškošė jis pro dantis. Jo žodžiai buvo kupini pagiežos.

-Kaip jie mus surado? - nustebo Marius.

-Nešk lanką ir druskos. Aš užkursiu laužą. Greičiau, - vis dar žvelgdamas į dangų, liepė draugui Frozenas.

Marius nepuolė ginčytis. Jis žinojo, kad draugas vėliau jam viską paaiškins.

Danielius užkūrė laužą, Marius atnešė druskos ir lanką su keliomis strėlėmis.

Frozenas pamirkė strėlių antgalius baloje, apibarstė druska ir uždegė antgalius. Tuomet sušaldė strėlių kotus ir, vis po vieną įtaisydamas lanke, nusitaikęs šaudė į danguje virš jų sodybos ratus sukančias varnas. Paleido penkiolika strėlių ir nei karto neprašovė pro šalį. Netrukus varnos gailiai ir piktai kranksėdamos krito žemėn. Danieliaus veidas švietė atšiaurumu.

-Matai, šios varnos - Tamsiųjų žvalgai, - pasakė vaikinas draugui.

Marius sunkiai šnopuodamas žvalgėsi aplinkui. Frozenas klausiamai į jį žvilgtelėjo.

-Danieliau... Ar man atrodo, ar tapo... Šalčiau? - draugas susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į Frozeno rankas.

Ir tikrai. Iš Danieliaus rankų sklindanti ledo magija sušaldė visus aplinkui esančius medžius.

-Nurimk, Mestorai. Greitai Tamsiesiems bus galas, - pasigirdo balsas už nugaros. Vaikinai nustebę atsisuko ir išvydo lengvai plasnojančią pelėdą. Danielius ją pažino:

-Rosme.