Gal pradėkime nuo to, kad Bartlis Stolas - vyriausiasis policijos pareigūnas mažame Redingo miestelyje, kartą pamatė ne visai tą ką turėjo. Ir spėkit ką jis darė? Aišku buvo pradėtas tyrimas. Keturios paauglės ir lavonas, tą pačią naktį dingę ir atsiradę. Atsirado tik vienas. Savaime aišku lavonas. Bet niekam iš pradžių nė nešovė į galvą kaltinti merginas žmogžudyste. Tai būtų nežmoniška, juk jos tik iškeliavo paiškylauti, negali būti kaltinamos tokia nuodėmę vien dėl kažkokio girtuoklio mirties. Kita vertus, kodėl tuomet jos negrįžo? Kodėl ant lavono yra visų keturių kraujo?
Bartlis jau ketvertą mėnesių ištisai suka savo išvargusia galvą šiuo klausimu. Dieną, naktį pluša ties byla ir vistiek... Viskas perniek. Paauglės nežinia kur. Gyvos ir mirusios. Čia - Redinge, jos dar gyvos miestiečių širdyse, bet, vargu, ar žmogus galėtų tiek laiko išgyventi, be jokių išgyvenimui reikalingų priemonių.
Merginos nebuvo užfiksuotos nei vienoje šalies krautuvėlėje ar prekybos centre. Pagal turimus duomenis jos neužklydo prie nei vienų durų ir neprašė pagalbos. Toks jausmas, lyg pats velnias būtų jas skradžiai žemės nusitempęs į savo raudonąją irštva.
Bartlis net šoktelėjo iš savo supamosios kėdės, kurią prieš metus nusipirko iš turgaus, išgirdęs žmonos balsą už durų. Dabar jam sunkūs laikai. Alga maža, o ir viršininkas nepatenkintas, kad byla buvo taip užtęsta:
- Juk jos tik kvailos paauglės! Kaip jūs,- visi ofise esantys pareigūnai žinojo, kad šis įvardis skirtas ne visiems,- suauge ir gyvenimo patirties turintys vyrai negalite jų rasti?
Vyras susiraukęs žiūrėjo į veidrodį ir jau nebesuprato ką mato. Ar tai dar jis? Tas senasis Bartlis, mėgdavęs pašėlioti po darbo kartu su draugais vaikščiojęs po barus ir juokais bandydamas apžavėti merginas. Šito jis pasakyti negalėjo. Tiesa niekas kitas taip pat.
Bartliui prieš akis išdygo visi kartai, kai viršininko veidas pavirsdavo lyg kokia satano kaukę ir įniršio vedamas prikalbėdavo visokiausių blogybių apie merginas, jų tėvus, o dažnai ir apie kitus miestelėnus. Aišku Bartliui kliūdavo daugiausia, jis visoje nuovadoje buvo jauniausias ir pateko į ją tik per stebuklą išlaikęs visus privalomus egzaminus. Visi į žiūrėjo įtariai, kiti kaltino korupcija, mat jo tėveliai sumokėję vyriausiajai viršininko padėjėjai Sofijai ir taip ji jį priėmė dirbti. Paistalai. Bet vistiek norėjo įrodyti kokie kvailiai jie esą.
Tuomet ir pasitaikė proga jam. Gegužės 2-ios naktis. Puse keturių suskamba jo telefonas gulintis ant šalia esančio pigaus netikro medžio naktinio staliuko ir jis lyg būtų numatęs tai, akimirksniu atsiliepė. Kalbėjo Margaret - jo bendradarbė. Lyg tai būtų svarbiau už pačią nelaimę, ji iš karto pranešė, kad niekas kitas neatsiliepė, todėl jai teliko skambinti tik jam - naujokui, kurio nenorėjo niekas. Dievai žino, kur dingo kiti, bet nebuvo laiko galvoti apie tai. Lavonas ir daug kraujo. Vieninteliai Margaret žodžiai išlikę atmintį. Jam daugiau nieko nereikėjo. Apsivilko uniformą ir šoko prie vairo. Tik atvažiavęs į vietą suprato viso reikalo rimtumą. Tai nepriminė paprastos žmogžudystės. Kūnas buvo taip išdarkytas, kad vargiai bepasakytum kad tai išvis žmogus. Kaulai buvo išlindę per alkūnes ir keliose vietose matėsi įtrūkusi kaukolė. Kūnas gulėjo kraujo upėje, o pastebėjęs Margaret veidą ir netoli jos esančia vėmalų krūvele suprato ją esant ne geriausios nuotaikos. Pamačiusi, kur krypsta jo žvilgsnis ji tik suniurnėjo:
- Vištiena neužsiliko pas mane per ilgai, kaip tau?
Nesumetęs, ką atsakyti, todėl tik nusisuko ir atidžiau apžvelgė lavoną. Nors veidas buvo gerai sumaitotas neprireikė nė minutės, kad suprastu kas čia toks:
- Henris....
- Džiaugiuosi, kad atpažinai, niekaip to nebūčiau supratusi,- paleido savo kakarinę Margaret.
